Auroras Haris ir Dahoko iškilimas

Prologas

Ryto saulė nušvietė Londono gatves ir jos spinduliai prasiskverbdami pro atvirus namų langus žadino jos gyventojus dar vienai karštai vasaros dienai. Viename tokiame name, pačioje ramiausioje miesto gatvejė, apstatytame daugybės vienodų namų, gyveno jauna šeima. Kaimynai turėjo apie ką pasikalbėti. Jie žinojo, kad anksčiau čia gyveno Įkyrelių šeima, niekuo neišsiskirianti nuo aplinkinių – dirbo odontologais, turėjo vieną dukrą, kurią kasmet siūsdavo mokytis kažkur toli, tačiau niekas tiksliai nežinojo kur. Šiaip kaimynai mėgo jų dukrą, kuri buvo visada mandagi, paslaugi, rami – vaikinų į namus nesikviesdavo, nesitrainiodavo su gaujom, nerengdavo triukšmingų vakarėlių. Tačiau šeimos likimas buvo tragiškas – išvykę atostogauti į Australiją ponas ir ponia Įkyrėliai žuvo, palikdami dukrą vieną. Daugelis spėliojo ką darys mergina – liks gyventi ar parduos namą ir kraustysis kitur. Visi apkalbinėjo ir kurį laiką tai buvo pagrindinė kaimynų pokalbių tema, mat keletas norėjo nupirkti jų namą, bėda ta, kad niekas ilgą laiką nematė merginos. Tačiau prieš mėnesį ji pasirodė. Ir pasirodė ne viena, o su juodaplaukiu vaikinu. Greitai ėmė sklisti kalbos, kad jiedu pora ir visgi čia liks gyventi. Netrukus neiškentę laukimo keletas kaimynų nuėjo ir pareiškė užuojautą dėl tėvų ir pasiteiravo apie jos planus dėl gyvenimo.

-Taip, jie liks čia gyventi, - pasakė ponia Ketbaum poniai Braun, kuri apsakė tai visiems. Keletas kaimynų norėję nupirkti namą nusiminė, tačiau ką jie galėjo dėl to padaryti.

---

Haris pabudo anksčiau ir vangiai išlipo iš lovos. Nuėjęs į virtuvę pasidarė sau kavos. Virtuvė buvo graži – platūs langai, pro kuriuos atsivėrė vaizdas į kiemą, gražiai išdažytos sienos, puikus apstatymas. Haris matė lab daug panašumų į Ligustrų gatvėje esančio namo virtuvę. Vaikinas pasiėmė kavos puodelį ir pažvelgė pro langą. Saulė dar tik kilo, buvo ankstyvas rytas. Vaikinas jau ne pirmą kartą neišsimiega, pabunda anksti ir gana. Su Hermiona jie grįžo prieš mėnesį ir įsikūrė. Pirmomis dienomis jiedu išsikrovė daiktus, truputį perstumdė baldus ir apvalė namus, mat ilgą laiką jie stovėjo tušti ir viską nuklojo dulkės. Darbar jiedu per dienas nieko neveikia, apart buvimo kartu. Hermiona aprodė rajoną ir miestą. Jiedu diena iš dienos vaikščiodavo po miestą, parkus, eidavo prie Temzės.

Šiandien laukė svarbi diena – turi ateiti egzaminų rezultatai ir atsakymas iš Ministerijos su atsakymu ar priėmė juos į darbus. Haris nekantriai laukė šios dienos, tačiau lygiai taip pat kaip laukė tiek pat ir bijojo. Kas jei egzaminų rezultatai bus per žemi, kad įstotų į Aurorų mokyklą? Kas jei jis ten nepateks? Juk pasirinko tik vieną specialybę. Ar Kingslis, kaip sakė Ronis, pasistengs jį įtrauktį į sarašus, nepaisant prastesnių egzamino rezultatų? Kodėl turėtų? Nes jis Haris Poteris? Ar jis nori naudotis garsiu savo vardu, kad pasiektų savo tikslus? Tokios mintys nedavė jam ramybės jau keletą dienų. Kitavertus, jei jo nepakvies mokytis atsarginį variantą jis turėjo. Prieš savaitę jis gavo laišką iš dvynių Fredžio ir Džordžo su pasiūlymu prisijungti prie jų krautuvėlės kaip vienam iš savininkų – juk jis, Haris, ir padėjo jiems atidaryti krautuvėlę atiduodamas jiems trikovės turnyre laimėtus pinigus. Haris mandagiai jiems atrašė, kad jei nepasiseks tapt aroru tikrai prisijungs prie jų.

-Labas rytas, - išgirdo Hermionos balsą jis. Ko, jis galvojo pabudo Hermiona. Ji užsikaitė arbatos.

-Labas, - priėjęs pabučiavo jai į skruostą jis. – Kaip miegojai?

-Puikiai, o tu? – paklausė ji.

-Vėl ilgai neužmigau ir anksti pabudau, - atsakė jis. – Nežinau kodėl taip yra.

-Na juk siūliau tau susitaisyt Besapnio mieo eliksyrą, - tarė ji.

-Nelabai moku, - prisipažino jis, o Hermiona papurtė galvą: