Ana

5.

Atsikėliau vidury nakties, visa suprakaitavusi. Susapnavau košmarą, nors net nežinau ar tai buvo košmaras. Aš mačiau daugybę keistų vaizdų, vienuose buvo pastatas panašus į seną ligoninę, o kituose mačiau save besišypsančią prieš didelį veidrodį. Keista buvo tai, kad jame mačiau ne save, bet Ana. Ji buvo surakinta sunkiomis grandinėmis ir klupėjo prieš mane ant kelių veidrodyje. Tai buvo tikrai šiurpu. Pamiegojau dar kelias valandas ir atėjo laikas eiti į mokyklą. Susiruošiau ir išėjau. Kol ėjau dar bandžiau suprasti savo sapno esmę, bet... Mokykloje praleidau įprastą dieną, iki kol prie manęs ramiai priėjo Ana ir paprašė eiti su ja. Ji mane nusitempė į atokiausią mokyklos kampelį.
-Ar sapnavai?- paklausė ji.
-Iš kur tu...?- nespėjau pabaigti savo sakinio, kai Ana mane nutraukė.
-Viskas aišku, tai turėjai būti ne tu,- pasakė man ir aš nieko nesuprasdama spoksojau į ją.
-Tu esi kažkuo įpatinga,- pasakė ji, o aš vis dar spoksojau į ją nieko nesuprasdama.
-Nesuprantu, kaip tai išvis įmanoma,- kalbėjo ji su siena, nes aš sedėjau ir nieko nesupratau.
-Ką sapnavai?- paklausė Ana.
-Ligoninę, veidrodį, save ir tave,- išvardinau.
-Ne, tai ne...- kalbėjo ji.
-Tu esi... Ne, tai neįmonoma- vėl kalbėjo ji su siena.
-Ar kažkas ne taip?- paklausiau tikėdamasi paaiškinimo.
-Negali būti...- tepasakė ji ir išbėgo palikdama mane vieną.
-Kažkas čia ne taip,- pasakiau ir nuėjau koridoriumi. Vis dar galvojau apie tai kas nutiko prieš kelias minutes. Mano galvoje dabar sukosi milijonai minčiu: "galbūt Ana aiškiarėgė?", "galbūt ji taip pat sapnavo tą sapną?", "galbūt mums buvo lemta susitikti?", "kas ji tokia?Tik seni žmonės ją pamena ir kalba apie jos mokyklos palikimą", "aš privalau viską išsiaiškinti!". Katik prisiminiau, kad ji vaikšto su keistu drabužiu, kiti žmonės pagalvotų, kad ten suknelė, bet aš isitikinusi, kad ten ligoninės apranga tik ji yra surišta per liemenį didžiuliu kaspinu.
-Gal tai yra ženklas, kad sapnavau tą ligoninę ne be reikalo?- paklausiau savęs.
-Ne, reikia nustoti galvoti tokias nesąmones!- užsibrėžiau tikslą. Aš tikrai bijojau, kad mano sapalionės pavirs realybe, nes aš bijau visko kas nėra realybė. Tai gana keista, bet tai tiesa, viskas kas nėra realu mane gąsdina. Mano fantazija yra labai laki todėl prisigalvoti keistenybių ir po to jų bijoti aš sugebu. Likusį laiką mokykloje buvau kaip iš kosmoso: negirdėjau ir nesupratau ką man sako, pamokose nesupratau kas parašyta knyguose arba ant lentos ir vakščiojau lyg miegodama. Grįžau mano lygiai tokioje pačioje būsenoje kaip ir mokykloj: tiesiog be reakcijos.
-Žemė kviečia Liuce. Liuce, ar tu čia?-  paklausė manęs mama.
-Taip,- atsipeikėjau aš.
-Labai gerai,- nusijuok ji. Nuėjau ir atsisėdau prie lango. Pamčiau Ana einančia gatve.
-Mama, ar tau ši mergaitė neatrodo kuo nors keista?- paklausiau ir parodžiau į Ana pirštu.
-Kokia mergaitė?- nustebo mama.
-Štai šita į kurią rodau,- pasakiau.
-Vaikeli gal tu karščiuji? Eik pasimatuok temperatūrą,- paliepė mama. Negalėjau patikėti tuo, kas katik nutiko.
-Nejaugi ji jos nematė?...

Labutis!
Norėjau padėkoti SuJuodaSkrybele už vote ant kiekvienos dalies😉😉😉