Ana

9.

Ėjome ilgais balatai koridoriais. Aplink mėtėsi langų skitklas, seni vėžimėliai (neįgaliems), švirkštai, bei skalpeileiai, apiplyšę mediciniai chalai ir pirštinės. Ana pasuko link palatos numeriu 213. Palata buvo sutvarkyta ir gražiai papuošta. Aplinka kvepėjo alyvų žiedais ir antibakteriniu skysčiu.
-Na, čia galime prisėsti pasikalbėti,- pasakė Ana.
-Mhm, gerai.
-Liuce, paaiškink man dar kartelį, kaip tu supratai savo sapno reikšmę?
-Am, na... Aš ankščiau niekada nesapnuodavau vieno sapno kelis kartus ir mano sapnai nebuvo tokie realistiški. Visą laik sapnuodavau lyg sraidyčiau danguje ir matyčiau tai kas vyksta apačioje. Save taip pat matydavau kaip kitą žmogų, lyg aš būčiau dvasia. Bet su šio sapnu buvo kitaip. Tas sapnas man buvo lyg realybė. Galėjau jausti savo rankas ir kojas. Dar viena priežastis yra ta, kad net ir košmarus pamiršdavau po valandos, o štai šio nepamiršau. Tada kai tu paklausei ar galėčiau nuskriausti tave viską supratau.
-Aišku...
-Ana, aš tikrai labai apgailėstauju dėl to, kas nutiko.
-Nieko tokio.
Ana nušoko nuo lovos.
-O dabar einam aplankyti manęs.
Linktelėjau ir pakilau iš kėdės. Ana vėl nuėjo tais ilgais baltais ir šiurpiai atrodančiais koridoriais. Ties koridoriaus viduriu sienos ėmė tamsėti, nebemačiau savo šėšėlio kuris pranyko tamsoje. Bet Ana paspaudė mygtuką ant sienos ir elekra keletą kartų sužypsėjusi įsižiebė. Bet vis tiek nebuvo taip šviesu kaip koridoriaus pradžioje. Staiga mane apėmė nevaldomas noras bėgti kuo toliau iš čia. Gal iš baimės, o gal ir ne. Mane tiesiog vedė iš proto kažkoks keistas jausmas, noras pabėgti, palikti. Pagalvojau, jog dar turėsiu progų sprukti iš čia, nes man čia atrodė labai baugu. Šiame pastate jutau blogą aurą. Tolimesnis pobūvis čia man malonumo neteikė.
Dabar jau lipome laiptais į trečią aukštą. Staiga man po kojomis pasimaišė tuščias švirkštas su smailia adata. Paslydusi kritau atgal ir nusileidau ant laiptų. Dėja ne visai nusileidau. Kūlverščiais šeip ne taip pasiekiau žemę. Nusiridenau laiptais ir matyt slysdama numečiau švirkštą. O dabar jis jau buvo skaudžiai persmeigęs į mano koją. Švirkštas persmeigė ir vieną mano varikozinę veną, todėl dabar iš mano kojos tryško kraujo fontanai. Buvau šoke, todėl negalėjau pajudėti.
-Galvojai apie pabėgimą, tiesa?- paklausė Ana.
-Ne...
-Meluoji! Mano prakeiksmas tau keršija.
Šiek tiek išsigandau. Nedrąsiai ir lėtai išsitraukiau švirkštą iš kojos.
-Paskubėk,- paliepė Ana.
-Negaliu,- sumykiau.
-Man neįdomu,- atrėžė ji.
Man rodos ji nusivylė manimi. Įsikibusi į sieną bandžiau atsistoti. Dėja buvau per silpna. Vos pabandžiusi atsistoti iškart kritau. Ana žiūrėjo į mane be gailėsčio ir vis ragino paskubėti. Tetrūko dar trupučio pastangų ir man pavyko! Aš atsistojau!
-Pagaliau, maniau nepajudėsi visą amžinybę,- šaltai tarė Ana.
Įdėbiau į ją piktą žvilgsnį ir sukandusi dantis iš skausmo nužingsniavau paskui ją.
-Skauda...