Ana

10.

Šlubuodama ir pasiremdama į dulkėmis nusėtas sienas judėjau pirmyn. Ana net žodžio neištarė, o mane tai erzino.
-Paskubėk, judi kaip sraigė,- leptelėjo ji pagaliau.
Nekreipiau dėmesio į šį jos bandymą mane paerzinti. Kai taip skauda koją ir atstumas atrodo daug didesnis. Jau tikėjausi, kad blogiau nebus, bet...
Ana sustojo tiesiai priešais seną liftą.
-Oi ne, aš į tą daiktą nelipsiu, tikrai ne,- mosuodama rankomis neigiau jos planus.
-Puiku, gali lipti kruvinais laiptais, tik atsargiai, ten gali būti ir keletas lavonų,- pasakė Ana.
Man atrodo tai buvo tik bandymas mane pagasdinti. Na, bet geriau nerizikuoti.
-Na gerai, važiuojam,- sumurmėjau.
Ji pergalingai šyptelėjo. Ana paspaudė mygtuką į paskutinį, šeštajį ligoninės aukštą. Kilome lėtai, kartas nuo karto liftas sujudėdavo. Šiurpu. Lifte užisdegė mygtukas numeriu 6. Durys atsidarė ir mūsų laukė dar vienas koridorius.
Apsidairiau aplink. Viskas buvo beveik taip pat, kaip ir kituose aukštuose, bet čia jaučiausi keistai. Kažkas mane traukė toje gilioje tamsoje. Jaučiausi kaip metalo gabalėlis pagautas magneto traukos. Jau ruošiausi eiti į tą bedugnę tamsą, bet mano dėmesį patraukė Ana. Ji įnirtingai kažko ieškojo.
-Štai!- šuktelėjo ji.
Pasižiūrėjau į ją, o ji į mane.
-Imk, gal greičiau judėsi,- pasakė Ana tiesdama man senus ramentus.
-Ačiū,- iš dalies sarkastiškai atsakiau ir paėmiau ramentus.
-Eime.
Ties koridoriaus viduriu Ana sustojo. Ji atidarė didelias operacinio duris ir įėjo vidun. Paskui ją nusekiau ir aš. Ana prisėdo prie baltu užklotu uždengtą operacinį stalą, o aš nuėjau apsidairyti. Padėjusi į šalį ramentus apėjau aplink kiekvieną sieną, stalą.
-Na tai ir yra tai, dėl ko tave čia atsivedžiau,- pasakė Ana.
-Kaip suprasti?
-Na ateik čia.
Ana atsistojo ir nuklojo baltą užklotą nuo stalo. Ant stalo gulėjo mergaitė. Rudų plaukų. Su lygiai tokiu pačiu medicininiu chalatu kaip Ana. Gulėjo be jokių gyvybės ženklų.
-Kas ji?- paklausiau
-Prieik ir pamatysi- atsakė Ana.
Priėjau arčiau. Tik iš arčiau pastebėjau, kad mergaitė ant operacinės stalo ir Ana yra visiškai įdentiškos.
-Tai tu...
-Taip, aš mirusi ir palikta.
-Bet, bet, bet kaip?
-Nepavykusi širdies operacija...
-Bet kodėl tu vis dar čia? Kodėl tavo siela vis dar čia?
-Na, manęs nepalaidojo, o kol mano kūnas čia, tol ir mano siela pasiklydusi šiame pasaulyje.
-O kodėl tavęs nepalaidojo?
-Kai mane operavo net gavusi nemažą narkozės dozę girdėjau riksmus, dūžius ir trenksmus. Nežinau kas nutiko, bet pabudau jau nebe kaip žmogus. Ligoninėje nebeliko nei menkiausios gyvybės formos. Metus ar du laukiau kol kas nors sugrįš į šią vietą, bet dėja... Mano tėvai dingo kartu su visais kitais. Dar yra mano prakeismas... Jis neleidžia niekam sužinoti apie mane. Žmonės negali vieni kitiems pasakoti apie mano egzistenciją.
-O iš kur jis atsirado?
-Na aš esu girdėjusi, kad po kažkokio įvykio ligoninę prakeikė. Dabar jos niekas neprisimena ir apie ją žinoti negali. Manau, jog tas įvykis ir yra tai, kas nutiko kai mane operavo.
-Taigi, tu mane čia pasikvietei, kad tave palaidočiau?
-Na, būtų malonu. Neverčiu tavęs, bet labai tikiuosi.
-Na aš nieko prieš, bet ar tu tikrai pasiruošusi palikti šį pasaulį?
-Iš ties... Dar turiu porą norų prieš iškeliaujant amžiams,- pasakė Ana.
-Nagi, sakyk,- paraginau.
-Aš noriu surasti savo tėvus ir išsiaiškinti, kas nutiko tą naktį. O kai tai padarysiu ramiai galėsiu išnykti amžiams.
-O tu nemanai, kad tavo tėvai gali būti... Na žinai...
-Mirę? Žinoma manau. Bet bent turiu sužinoti ar jie manęs ieškojo.
-Na gerai. Greit prasidės vasaros atostogos, todėl turėsime daug laiko.
Anos veidą papuošė plati šypsena.
-Ačiū