4.

76 15 0
                                    

Po tos dienos, kai ji pabėgo visa apsiašarojusi jos nemačiau kokias dvi savaites. Taigi per tą laiką aš daug ką apie ją sužinojau: jos vardas yra Ana, mokykloje jos niekas išskyrus senus darbuotojus nepažinojo, mokiniai nėra apie ją girdėję. Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už mažo vaiko šėšėlio. Ir aš prisiminiau, kad niekada nepastebėjau Anos šėšėlio, bet jos meškiuko šėšėlį tikrai puikiai prisimenu.
-Liuce, neprisigalvok nesamonių,- bandžiau save tvardyti, bet nesėkmingai. Mano mintys buvo nusiteikusios manyti, kad Ana neegzistuoja.
-Reikia jos atsiprašyti,- kalbėjo mano širdis.
-Bet jeigu ji neegzistuoja prie jos geriau nesiartinti,- nesutiko smegenys.
-Uhhh, kaip man viskas atsibodo,- sumurmėjau ir nuėjau į dailės kabinetą. Nuskambėjo skambutis ir pro duris įėjo sena moteriškė.
-Sveiki vaikučiai, jūsų mokytoja susirgo todėl aš ją pavaduosiu,- kalbėjo senutė.
-Ką veiksime?,- pasigirdo balsas iš klasės galo.
-Piešime žinoma,- atsakė moteriškė.
-O ką piešime?- vėl balsas klasės gale.
-Mokinsimės nupiešti portretą. Taigi išsitraukite savo piešimo reikmenis ir nepamirškite popieriaus,- pasakė ji.
-Dabar prisiminkite kokį nors žmogų, kurį norėsite tapyti,- toliau tęsė kalbą moteris. Mano pasirinktas varijantas buvo ne kas kitas kaip Ana. Pavaduojanti mokytoja parodė mums kaip reikia nupiešti konturus ir visą kitą. Pamokos gale visi mokiniai rodė darbus mokytojai. Aš atėjau pas ją pati paskutinė ir padaviau savo darbą.
-Ar tai Ana?- nustebo moteriškė.
-Na taip, ar jūs ją pažįstate?- susidomėjusi paklausiau.
-Ji buvo mano klasiokė, kai aš buvau pirmokė.
-Klasiokė?- nustebusi paklausiau.
-Na taip, bet aš nesuprantu iš kur tu ją pažįsti? Juk ji mūsų mokykloje mokėsi tik vienerius metus,- moteriškė atrodė labai sunerimusi.
-Na, aš su ja kalbėjau ir ji tikrai istrigo mano atminty,- pasakiau.
-Ji turbūt labai sena,- nusijuokė moteriškė.
-Na ne, čia ji šitame portrete, aš ją nutapiau tokia, kokia ji yra.
-Vaikeli, prieš kiek laiko tu ją matei?- pasiteiravo mokytoja.
-Prieš dvi savaites,- ramiai atsakinėjau.
-Gal būt ten buvo jos giminaitė, kuri yra labai į ją panaši,- susimastė ta senutė.
-Gali būti,- pasakiau ir nusišypsojau. Išeidama iš kabineto dar mačiau tos moters nerima kai ji žiūrėjo į mano portretą. Visą diena man prieš akis stovėjo tos moters veidas ir aš niekaip negalėjau išmesti iš galvos mūsų pokalbio.

AnaOnde histórias criam vida. Descubra agora