Ana

6.

-Paaiškink, paaiškink man viską,- paprašiau Anos po nelemtų dar penkių parų be miego. Tas košmaras kankina mane.
-Aš ir pati nebesuprantu kas dedasi,- pasakė ji.
-Kas tu? Kodėl tave pamena tik seni žmonės?
-Ne, niekada daugiau neklausk to!- suspigo ji ir pasileido bėgti.
-Na jau ne, tu manęs nepaliksi su tuo siaubingu košmaru!- sušukau ir nubėgau paskui ją.
-Ana, sustok!- gėkiau bėgdama per koridorių paskui ją. Nesupantu kaip, bet ji dingo. Ir vėl dingo palikdama mane be nieko. Atsirėmiau į sieną ir nuslydau ja žemyn ant grindų.
-O kas dabar? Ar turėčiau viską taip ir palikti?- kalbėjau su savimi.
-Luce, ką tu čia veiki?- pasigirdo švelnus Meridos balsas. Ji buvo mūsų klasės tylenė, tas žmogus kuris visada paguos ir panašiai. Ji stovėjo priešais mane, kai tuo tarpu aš sėdėjau ant šaltų mokyklos grindų.
-Nieko,- pasakiau ir greit atsistojau. Merida dar norėjo kažką sakyti, bet man dabar ne tas buvo galvoje. Aš pamojau jai ranka ir nuskubėjau į klasę. Galima sakyti pamokuose buvau kaip akmuo, nieko negirdžiu ir nieko nesuprantu.
Pastaruoju metu gyvenu lyg ne toje dimencijoje. Manau visakas tik dėl Anos. Dabar einu mano ir dairausi aplink. Gamta mane ramina. Nesvarbu koks metų laikas - miškas mano antrieji namai. Bet galbūt ne visur aš dar buvau, gal miškas tęsesi toliau?
-Teisingai! Miškas tęsesi toliau... Vadinasi paslaptis visada buvo toliau! Ir aš prisiekiu sau, aš ją išsiaiškinsiu!