Ana

7.

Rytas. Saulės nematyti. Lyja. Mano kambaryje šalta. O mano galvoje košmarai, kurių niekaip neatsikratau. Tiesa, nežinau kaip. Atsikėliau iš lovos ir pradėjau ruoštis mokyklai. Tie patys seni, apiplyšę, neaplenkti vadovėliai; jau beveik pasibaigę, apkramtyti tušinukai; prirašinėti sąsiuviniai keliauja į seną, nuskurdusią kuprinę. Mano gyvenimas yra ištisa, nesibaigianti rutina. Vienintelis dalykas, kuris padarė mano gyvenimą įdomesnį yra Ana. Bet aš net nežinau kas ji, kaip ji išvis atsirado mano gyvenime ir kodėl ji man tokia keista. Išvada: man nelemta gyventi įdomų gyvenimą, jis visada liks toks pat neįdomus ir nereikšmingas. Na, tai reikškia, jog belieka susitaikyti su tuo.
-Na viskas, gana gailėtis savęs, mokykla laukia.
Šiandien buvo labai šalta. Vėjas lyg pakvaišęs taršė mano plaukus į šalis. Užsidėjau kapišoną ir toliau eidama kovojau su vėju. Mano akys užkliuvo už sudaužyto veidrodžio, kuris buvo atremtas į konteinerį. Dar kokias penkias minutes žiūrėjau į tą keistą radinį. Jis buvo maždaug vieno metro pločio ir vieno su puse metro aukščio. Jo rėmai buvo mediniai su išdrožinėtais raštais ir nudažyti aukso spalva. Veidrodžio stiklas buvo skilęs į tris dalis, kurios vis dar laikėsi rėmuose. Geriau įsižiūrėjusi supratau, jog šis keistas radinys labai įdentiškas veidrodžiui iš mano košmaro.
-Oi velnias, vėluoju,- tyliai sumurmėjau pažiūrėjusi į laikrodį. Mečiau tą laikrodį iš galvos. Man teko paspartinti žingsnį, kad nepavėluočiau. Į klasę įėjau su skambučiu. Tik man įėjus į klasę visi pašaipiai sužiuro į mane. Na, nieko naujo. Klestelėjau į suolą ir kaip visada apsimečiau, kad nematau tų pašaipių žvilgsniu. Nepaisant visko, pamoka praėjo greit. Pati pirma išlėkiau pro duris ir nuėjau tamsiu koridoriumi. Ėjau ramiai, o visi aplinkui trankėsi į mane ir apsimetinėjo, jog tai buvo netyčia.
-Na žinoma, netyčia,- sumurmėdavau kaskart kam nors į mane atsitrenkus. Staiga į mane vėl atsitenkė.
-Ar ir tu sakysi, kad tai buvo netyčia?- pašaipiu tonu paklausiau
-Ne, Liuce,- pasakė vaikiškas balsas. Trulutį sutrikau. Nuleidau akis ir pamačiau... Aną?!
-Na ir nuo kada tu tokia draugiška,- paklausiau.
-Dabar nelaikas juokauti,- pasakė ji.
-Einame su manim,- rintu tonu pasakė ji. Na ką jau, ji visada kalba rimtu tonu.
-Na gerai,- pasakiau. Tai nebuvo jokia naujiena, ji visada mane kur nors nusitempia. Ėjome kokias dvi minutes, kol galiausiai atsidūrėme mokyklos rūsije. Na žinoma, Anos parinktos vietos pasikalbėti visada būna keistos.
-Taigi, kodėl tu čia mane atsitempei?
-Nes... Noriu šiandien po pamokų tave kai kur nusivesti,- tyliai pasakė Ana.
-Nusivesti? Kur?- paklausiau.
-Pamatysi. Tą vietą galime vadinti mano namais...
Aš linktelėjau galva
-Kur susitinkam?
-Aš ateisiu iki tavo klasės,- pasakė ji ir pamojusi man nuėjo atgal.
-Kas čia vyksta?- tyliai savęs paklausiau. Liko dar iškentėti keleta pamokų ir tada aš sužinosiu apie Ją daugiau. Belieka laukti.