The Choice //Z.M.

2 Dalis

Išspaudusi dirbtinę šypseną einu link tėčio. Jis prisiartina prie manęs lyg bandydamas apkabinti, bet to net nesiruošiu daryti, tam reikia laiko, kad atleisčiau arba nebepykčiau ant jo, dėl to, kad paliko mano mamą ir mane.

- Tik pažiūrėk į tave!- taria tėtis išpūsdamas akis, tarsi negalėdamas patikėti, kad pasikeičiau.

- Labas,- nedrąsiai išlemenau.

- Pagaliau susitikom, po tiek metų. Smagu, kad atvažiavai,- šyptelėjo.

Aha, man irgi... Gal jis galvoja, kad atleisiu, po tokio poelgio su mama ir manimi? Na jau ne. Stengsiuosi nekliųti jam į akis, ir bendrauti su kitais, jeigu susirasiu draugų, ką man daryti yra sudėtinga.

- Duok, paimsiu bagažą,- apsidžiaugęs paimė lagaminus tempdamas link išėjimo.

Seku paskui tėtį iš New York‘o oro uosto.  Žvalgiausi, galvodmama pamatyti kokią praeinančią žvaigždę, bet veltui.

Eidama per automobilių aikštelę pajaučiu šiltą vėjelį prasibraunantį pro mane. Priėjęs tėtis prie Audi A8 atrakino ją, švarutėlė mašina, net blizgi it nauja.

- Sėskis,- liepiamai šuktelėjo.

Apeinu leksusą iš dešinės, atidarau dureles ir įlipu vidun. Įkaitusi sėdinė nuo saulės degina mano šlaunis.

- Patiko skrydis? Nebuvo nesklandumų?- rūpestingai klausia tėtis bandydamas palaikyti pokalbį, nekeista, kad bendros kalbos -neturime.

- Viskas sklandėsi gerai,- tyla vėl įsiviravo tarp mūsų pokalbio, net neįsivaizdavau ką pasakuti, kaip ir jis, bet tai man nerūpi, kaip ir aš jam nerūpėjau iki šiol.

Įsikišusi vieną ausinuką paleidau savo mėgstamiausio daininingo dainą "Shawn Mendes - Mercy". Stebiu kelią. Važiuojant pro miestą pamačiau begales parduotuvių, apie kurias man tik pasvajoti galima buvo, o dabar galėsiu aplankyti jas visas. Todėl kelionę pasiėmiau visas santaupas, apie 200€, kuriuos gavau dirbtama vasarą. Laisvalaikiu tikriausiai būsiu mieste, negi sedėsiu namie? Planuoju nuveikti ką nors prasmingo. Planavau nusipirkti sau drabužių, bei lauktuvių draugei ir mamai.

- Neatsiliepdavai į skambučius,- vairuodamas sumykė.

Nė žinojau ką atsakyti, tiesiog noro bendrauti nebuvo, bet kaip jam tai išaiškinti?

- Nepamatydavau, kai skambindavai,- uh! Didžiausia nesąmonė ką galėjau sugalvoti...

- Neišsisukinėk, Tifane,- panėręs akis, spoksojo į kelią, o aš tylėdama daviau suprasti, kad atsakymo į šį klausymą nėra...