The Choice //Z.M.

7 Dalis

Atsibudau sulipusiom akim, į jas spigino pro langus veržiantys kaitrūs saulės spinduliai. Šiandieną tikrai galėjau pasakyti, kad oras panašus į vasarą. Patogiai įsitaisiusi lovoje pasiėmiau telefoną ir patikrinau visus socialinius tinklus - "Snapchat" "Instagram" "Facebook" "Twitter". 

Pasiėmiau tympes ir trijų ketvirčių maikutę tyngiai nupėdinau į vonią išsivalyti dantų, persirengti ir pasidažyti. Pusiaukelį dūrų susitinku Džeiką ir vos neatsitrenkiu į jį vėl.

- Ir vėl tu,- prunkšteli.

- Nors atsiprašytum,- sumykiu uždarysama vonios duris ir lipu laiptais žemyn, matyti, kad vaikinas seka mane.

- Už tavo nevikrumą?- pašaipiai nusijuokia.

- Klausyk, jeigu aš tau taip nepatinku,- atsisukusi į jį sustoju. Džeikas vilki juodą maikę ir suplėšytus džinsus. Jo žvilgnis toks gylus, rudos akys žvelkia į manąsias,- net nežinau dėl ko, bet tiesiog nebendrauk su manimi.

Nusisukusi nueinu į virtuvę. Jaučiuosi šiek tiek įskaudinta, ką aš jam blogo padariau, kad taip manęs nekęstu? Nesuprantu to...

Daugiau vaikino nebematau. Papus-ryčiavusi nusprendžiu apsilankyti mieste - pažinti jį.

- Nusprendžiau šiandien apsižvalgyti mieste,- sudėjusi indus į indaplovę prisėdau prie tėčio. Į valgomajį atėjo ir Džeikobas.

- Puiku. Džeikai, galėtum pavežėti Tifanę.

Prisėdęs prie stalo įbrolis suraukė antakius.

- Nereikia, pasvaikščiosiu,- niūriu žvilgsniu pastebėjau Džeikobo reakciją, vaikinas buvo įbedes žvilgsnį į mane, atrodė lyg vampyras norintis išsiupti mano kraują.

- Na, kaip nori,- pratarė tėtis aš visvien stebeilėjau į vaikiną, bet galiausiai atsipeikėjau ir nuėjau iki kambario.

***

- Labas,- pravėres duris įėjo jaunasis įbrolis.

- Sveikas, Čiadai,- atsisukau ir pamačiau jo liūdnas akis.

- Girdėjau, kaip ginčijaisi su Džeikobu,- prisėdo ant lovos kraštelio,- tiesiog nepreipk dėmesio, ką jis pliurpia. Kartais jis būna tikrai geros nuotaikos, bet tai pasitaiko retai...

- Ah, Čiadai. Man tavęs taip gaila,- priėjusi prie vaikinuko apkabinau jį,- nesirūpink dėl manęs.

- Tiesiog stenkis jam nekrist į akis, gal veliau susibendrausit...- sušnairavo.

- Viliuosi...- sunkiai atsidusau.

- Gerai, eisiu tada,- išsilaisvines iš mano glėbio dingo iš patalpos. Pamačiau laukiantį silueta už jų. Ir tylią kalbą:

- Ką jei pripasakojai?- tyliai pasakė nežinomasis, balsas buvo panašus į Džeiko šnibždėjimą, tad tikriausiai jis.

Jau ruošiausi eiti, bet supratau, kad pokalbis tuoj baigsis.

- Nieko!- sušuko berniūkštis.

Abu siluetai dingo. Tikriausiai tai buvo Džeikas, manau reiks su juo apie tai šnektelėti.

Po valandėlės susiriošusi pasiėmiau rankinę su pinigais ir ausinukus įsidėjau į kišene. Išėjau iš namų. Lauke, prie garažo pamačiau pilkšvą lamborgini, jos vakar nebuvo kai atvykau, tikriausiai tai įbrolio. Dar vienas įrodymas jų "turtingumui"