The Choice //Z.M.

14 Dalis

Ryte atsibustu savo lovoje su ta pačia suknele, kuria vilkėjau vakarykščiame vakarėlyje. Mintis dingteli, kaip vakar atsigabenau namo. Ir prisimenu - Džeikobas.

Persibraukiu plaukus ranka, guliu išplėtusi akis - visiškao priblokšta, stebėdamasi jo poelgiu. Negaliu logiškai paaiškinti, kas vakar nutiko. Tikriausiai, Džeikas taip pat. Guliu mirksėdama visą amžinybę, kol iš sąstingio pabudina šalia tvyrančio įbrolio durų trenksmas.

Mano mintys šėlsta, širdis tuksi, kol pamažu ateina suvokimas. Aš bučiavausi su įbroliu. Su vaikinu, kuris mane siutina, kurį išvydusi man užverda kraujas,. Turintį draugę. Keista, ji ir mano draugė. Kas per velnias, Tifane?

Tulžis degina man gerklę, užsidengiu burną ranka. Rodos, tuoj apsivemsiu. Kai lūpos ima drebėti, giliai įkveliu. Pirmasis pabučiavo jis, bet aš atsakiau į jo bučinį - tai ir yra problema.

Daugiau nebegaliu čia sedėti - turiu prasiblaškyti. Mintimis grįžti į dabartį. Pagaliau atsistoju iš lovos ir pažiūriu į veidrodį - paakiai patine, lūpdažio nebematyti, o visa kita išskyde. Suknele pasikėlusi aukščiau nei turėtu, tad susitvarkau ją. Iš spintos pasiimu suplėšytus džinsus ir pilkšvą maikutę. Atidariusi duris pamatau iš vonios slenkantį Džeikobą. Nė nenumanau ką daryti, ar sakyti.

- Mum reikia pasikalbėti,- praeidamas sustoja ir sugriabdamas mane už riešo.

- Ne čia, Džeikai,- pasakau taip tyliai, kad tik jis girdėtu.

Vos paleidžiama kuo greičiau įsliūkinu į vonią. Įdomu, kaip jis jaučiasi. Tikriausiai gailisi, labiau už viską. Taip ir turėtu būti. Viską padariusi persirengiu, pasiryškinu antakius, bei blakstienas ir nupėdinu į virtuvę. Ten pasitinka visa šeimyna. Taip pat ir Džeikas...

- Jau pabudai.- pratarė Mele.

- Prieš pusvalandį,- ranka pasiremiu į stalą, galva plyšta. Negi daug gėriau?

- Negirdėjom, kada vakar grįžot - miegojom. Tad prisipažinkit,- suniurnepa tėtis,- beje, kaip praleidote laiką?

Sužiurome vienas į kitą - aš ir Džeikas. Abu nežinojome ką atsakyti. Ką atsakyti į klausimą - kaip praleidote laiką? Tiesa sakant, viskas sumautai, tik įbrolis pabučiavo įsesere. Tik tiek.

- Nežiūrėjau į laikrodį, bet nemanau, kad buvo po vidurnakčio,- pasakė vaikinas.

Šiek tiek pasedėjau prie stalo, "tėvai" ir mažasis įbrolis valgė. Aš su Džei, ne.

- Aš jau eisiu, užsuksiu kavos. Reikia prasiblaškyti,- tariau atsistojusi nuo stalo.

- Aš kartu,- pasakė pažįstamas balsas - Džeikas.

Atsisukusi stabtelėjau, bet jis davė man suprasti, kad reikia pasikalbėti kuo greičiau. Pasiėmusi telefoną išėjau pro duris į kiemą, Džeikas sekė iš paskos. Pamačiusi, kad rankoje turi mašinos raktelius - atsipalaidavau. Tikrai nenoriu važiuoti motociklu, nes jau dabar atrodė, kad pravimsiu.
Atsisėdusi užsisegiau saugos diržą. Važiavome tylėdami, tačiau sustojas prie "cosmos" kavinukės pratarė:

- Klausyk, negali visą laiką tylėti,- nenuleides akių nuo vairo tarė.

Nežinijau ką atsakyti, ką pratarti. Galvoje buvo vienas vaizdinys, kuris užimė kelias sekundes, gal minutę - bučinys. Mano ir jo. Tik mūsu. Slaptas, niekam nežinomas. Tai mane dar labiau sužavėjo.

- Tifane!- sušuko atsisukęs. Nuo minčių atitraukimo, net kruptelėjau. Jo balsas skambėjo bevilyiškai... Kaip tylus cypimas. Norėjau oažvelgti į jo akis, miną, kadangi neįsivaizdavau kas dedasi jo galvoje, tačiau neįstengiau atsisukti ir pažvelgti į jį, žiūrėjau į kavinukės duris.

- Klausyk,- pagaliau išlemenau,- juk pats supranti, kad padarei blogai?- paklausiau.