sveikas, metjusai
lyg perkūnas iš giedro dangaus sustoja ir pasisveikina.
danieli?
smarkiai nustemba dėl tokio vaikino gesto.
suprantu, kaip labai tai keista, bet jau nesvarbu. noriu, kad pasiruoštum kalbą mano laidotuvėms
bet...ką? tu juk gyvas, biče, kokios dar laidotuvės?
metjuso nuostabą pamažu keičia irzulys.
dabar - taip, už savaitės - nebūtinai. būk pasiruošęs
danielis apsisuka ir palieka nustebusį vaikiną su nebylių klausimų galybe, pakibusia tarp judviejų.
palauk, danieli..!
-
sveiki, um, tai gan keista, um, būti kalbėtoju danielio laidotuvėse... turiu omeny, mes nebuvom artimi, net nebuvome draugai. na, buvome draugais vaikystėje, bet viskas pasikeitė trečioje klasėje ir aš... nė nesusimąsčiau, kaip jis jautėsi, nes man buvo gera, susiradus naujų draugų. uh, dabar viskas taip keista ir sumauta. tiesiog, kai prie tavęs prieina buvęs draugas ir paprasčiausiai liepia pasiruošti kalbą jo laidotuvėms. tai taip... o, žinoma, atleskite, kalba.
danielis nebuvo paprastas vaikis. su šiuo septyniolikmečiu nebendravau gal septynerius metus, tačiau tai nereiškia, jog nemačiau, kaip jis augo, stiprėjo, tvirtėjo. dievuliau, kiek jis pasiekė... didžiuojuosi juo, didžiuojuos tavimi ir jau tavęs pasiilgau, biče. atleisk man už viską, bet ir tu nepagerinai situacijos, atleisk.
labai nekantriai lauksiu jūsų nuomonių ❤
