labas, norėjai pasimatyti?
apsikabino smulkaus sudėjimo mergina karamelinės odos spalvos savininką.
esme. taip. aš, am
išsiblaškęs atsakė jaunuolis.
man reikia, kad tu pasiruoštum kalbą mano laidotuvėms, kurios vyks už penkių dienų
stebėdamas savo drebančius pirštus, atsakė danielis.
danieli! ką turi omenyje? kaip suprasti, laidotuves?
sunerimo draugė, gan ilgą laiką simpatizavusi šiam dailiam vaikinui.
tiesiog, prašau, esme, apsieikim be klausimų ir būk pasiruošusi. labai tavęs prašau, man to reikia
kone visiškai palūžęs, maldavo vaikinas, nedrįsdamas pakelti akių ir sukurti akių kontakto.
mes dar tai aptarsime, pažadu, bet dabar man tikrai laikas eiti, atleisk
švelniu pakštelėjimu į skruostą mergina užbaigė judviejų nejaukų pokalbį.
-
negaliu patikėti, jog viską tiesiog taip palikau, juk taip akivaizdu, kad kažkas tikrai buvo negerai! aš siaubingas žmogus, atleiskit. atleisk, danieli...
ta kalba, kurios jis manęs paprašė - aš jos neturiu ir niekada neturėjau. nežinau, turbūt maniau, kad jis paprasčiausiai pokštauja, juk jis buvo labai linksmas, neieškantis žodžio kišenėje, kiekvienos kompanijos siela. man labai gaila, kad jis negalėjo tapti mano gyvenimo siela, jo tai niekuomet nedomino, jam tebuvau draugė, tarsi sesuo... bet aš noriu daugiau, negu tik kažkoks kvailas broliškas ir seseriškas ryšys galėtų duoti. bet tai niekada nebeįvyks, nes mirtis jį pasiglemžė.
sudie, danieli.
(paskutinius žodžius kuo greičiau išberia ir šniurkščiodama palieka pakylą)
