Kaip tamsūs debesys mintis užgulę,
Eina žmonės didžia praeitim,
Nešini skaudžiais randais.
Gyveno jie baimės jausmą pražudę,
Gynė šalį savą mirdami būriais...
Ir jei išduotum savus,
Ir jei nesugrįžtum į namus,
Tai koks dar herojiškumas!?
Bėgimas nuo paties savęs,
Prislėgto sąžinęs, nebeatpažintų motina tavęs.
Nors ir išguldyti kūnai aikštės viduryj
Permirkę krauju ir laisvės kvapu,
Tu vis tiek išeini už savus,
Už mane, už save, už Lietuvos vaikus.
Net ir tamsioj naktyje,
Net ir po žeme palindęs
Po šitiek laiko, imi nebeatpažint savęs,
Ir nors žinai, kad nesugrįši atgalios,
Eini ir tiki geresniu rytojum.
