Danguje tiek daug žvaigždžių.
Aš noriu jų visų,
Noriu pajusti šilumą jų,
Noriu mylėti dangų švyturių.
Aš matydavau jas, žvaigždes,
Jausdavau tą tolimą kelią iki jų per dausas.
Aš norėdavau paliesti jas,
Tas dangaus kūnais vadinamas žvaigždes.
Iškėliau ranką aš aukštyn.
Pasistiebiau, kad žvaigždę nukabint,
Bet nepasiekus nė dangaus, ji ėmė krist.
A
š bėgau paskui ją, o jai išnykus norėjau mirt.
Ji subirėjo į daugelį kitų,
Kitų spindinčių žvaigždžių,
Bet aš nebesiekiau jų.
Turiu dar vilties, bet mylėsiu jas visas be priežasties.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Čia vienas iš tų retų mano eilėraščių kuriame nesislėpia pyktis ar paranoja. Tiesiog labai tyra meilės per atstumą istorija.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
