"It's only between us"

2 dalis

-Kas tu? Paklausiau jo žiūrėdama į žemę.
-Aš Dominykas, o tu turėtum būt ... Malija?
-Taip, tai aš,- tada aš atsisukau į jį.
omg! koks jis gražus... žydros akys su ruda dėmele kampelyje... jo tobuli blondiniški plaukai krito jam ant veido. jis perbraukė savo ranką per galvą .
-Kodėl mes taip stovim?- jis nusišypsojo lūpų kampučiais.
Pala. Ką ? Juk jis mano pusbrolis. Bet netikras, tad techiškai galbūt ir nėra taip blogai įsimy... Ne. Jis mano pusbrolis. Tai yra neteisinga.
-Omg! Malijaaa! -suspigusi Melisa pribėgo prie manęs ir apsikabino iš visų jėgų. -Melisaa!- apkabinau ją dar stipriau.
Mes apsikabinę stovėjom gal kokias 5 minutes, bet atrodė, kad tai truko kelias sekundes. Tiesiog labai viena kitos pasiilgom.
Dominykas nuėjo į viršų.
-Aš ir Dominykas pagyvensime tavo brolio(kuris jau senai nebegyne čia , nes jam 27
)
kambaryje.
Pagyvensim savaitę.
Bet ketvirtadienį visi: aš, tu , Dominykas ir tavo tėvai važiuosim į Italiją!
žinau ! Žiauriai geras !
-Kaip fainiai! Būtinai važiuosim.
Pavalgiusios ir prisiplepėjusios su Melisa nubėgome į viršų. Jis sakė, kad po skrydžio labai pavargo, tad eis miegoti. Aš nuėjau į kambarį. Apsirengiau naktinukus ir atsidariau langą. Įkvėpiau gryno oro. Apsižvalgiau. Mačiau žmones, kurie buvo susikibę rankomis. Jie ėjo takeliais, ir šnibždėjosi. Prie mano namo yra parkas, kuriame knibžnėte knibžda žmonių. Mačiau blyškų baltą mėnulį, ir milijoną žvaigždžių. Romantiška... pagalvojusi apie romantiką prisiminiau apie Dominyką. Ar jis apie mane galvoja , kaip ir aš apie jį? Ar aš jam padariau blogą pirmą įspūdį atsitrengdama į jį? Ah.. tiek daug klausimų... Išgirdau, kaip kažkas atvėrė kambario duris. Aš atsisukau.
-Tikiuosi nesutrugdžiau. Kur yra dušas?- nusišypsojo. Aš nuoširdžiai jam nusišypsojau taip pat.
-Išeinant iš Semo(mano brolio) kambario jis tau bus po kairei . (Dominykas ir Melisa gyvena Semo kambaryje,nes Semas jau senai čia nebegyvena.)
Jis jau buvo beišeinąs, iki kol aš jį pertraukiau.
-Am... Dom?- paklaususi supratau, kad nežinau ką pasakyti.
-Nu?- nusišypsojo tarpduryje.
-Galiu tave taip vadint?- nusikvatojau.
-Aišku,- ir jis nusijuokė. Jo šypsena buvo tokia graži... skęstu...- O ko reikėjo?
-Mm.. nieko,- nurijau seiles ir nusisukau į langą iš gėdos. Juk aš kelis minutes žiūrėjau į jo lūpas. Jo tobulas lūpas... Man pasidarė gėda...
-Labos,- jis mirktelėjo man ir nuėjo į dušą.
-Labos, Dom.
*rytas*
-Staigmenaaa! - kažkas sušuko ir užšoko ant lovos.
Atsimerkiau ir susiraukiau nuo saulės. Tai buvo Melisa. Rankoje ji laikė torčiuką su užrašu 18. Jaučiausi tokia mieguista , kad nepajėgiau net atsisėsti. Bet vis dėl to nusišypsojau.
-Ah... Melisa. Ačiū,- pasitryniau akis ir kimiu balsu padėkojau.
-Sveikinu, mažut! Pagaliau užaugai,- ji nusijuokė. Aš irgi.- Dabar kelkis, nueik į dušą, persirenk, ir eik į apačią pavalgyt gimtadienio pusryčių, nes jie ilgai nelauks. Mano skrandis taip pat,- ji nusišypsojo.
-Gerai, ačiū tau labai, Melis,- ir ji palikusi torčiuką ant spintelės išėjo.
Šiandien manau apsirengsiu taip:
< Juodą adidas kepurę;
< Pilką crop džemperį;
< Juodus tyčia suplėšytus džinsus;
< Tuos pačius baltus adidas batus;
Bet pirma einu į dušą. Priėjusi prie vonios kambario durų bandžiau jas atidaryti, bet jos buvo užrakintos.
-Kas ten?- susiraukusi pasakiau.
-Aj... palauk, aš duše,- išgirdau kimų Dominyko balsą.
-Gerai,- nusišypsojau.
Po kokių 10 minučių jis atidarė duris be maikutės, tik su rankšluoščiu, kuris buvo apvyniotas jam aplink kojas. Jis toks raumeningas... turi presą... ir jo šlapi plaukai... jis toks karštas. Ne! Jis pusbrolis. Įdomu, ar jis žino, kad šiandien mano gimtadienis?
-Be to. Su gimtadieniu,- lyg perskaitęs mano mintis jis pasakė ir nusišypsojęs man mirktelėjo.
-Ačiū,- nusišypsojau. Jis nuėjo į savo kambarį.
Po dušo aš pasidažiau tušu blakstienas ir pasiryškinau antakius. Dažydamasi užkandau tortuko. Susirišau plaukus į arklio uodegą, apsirengiau rubūs ir nubėgau į apačią. Ten manęs laukė sėdėdami visi: mama, tėtis( vis dar pykosi dėl kažko, bet nebetaip rėkė, gal dėl to, kad susigėdo prieš Melisą ir Dominyką.) , Melisa ir Dominykas. Pusryčiams buvo kakava, tortas, ir tėvams arbatos.
-Labas rytas visiems,- pasisveikinau. Jie irgi pasisveikino su manimi. Vos tik atsisėdau, jie visi atsistojo ir pradėjo dainuoti " su gimimo diena" . Net ir Dominykas dainavo kartu. Aš buvau tokia laiminga...
Tada jie atsisėdo , ir atpjovė man torto. Po pusryčių mama ir tėtis išvažiavo į darbą, Melisa sakė, kad ji turi trumpam nuvažiuoti į parduotuvėlę mieste. Kai jie visi išvažiavo, supratau, kad aš namie viena su Dominyku. Pasiemiau sprogėsių pakelį, švelnų blanket'ą ir nuėjau į lauko verandą. Atsisėdau ant foteliuko, įsitaisiau , apsiklojau, pasiemiau televizoriaus pultelį, ir jį įjungiau. Įsijungiau netflix'ą ir pradėjau žiūrėt serialą "teen wolf".
Net nepastebėjau, kaip į verandą įėjo Dominykas ir atsisėdo šalia.
-Ką žiūri gimtadienio mergina?- nusišypsojo.
Aš krūptelėjau kai jis pradėjo kalbėti.
-Am... "teen wolf" ..
-Gal kokį filmą gerą žinai? Nes aš nežinau jokių,- pasižiūrėjo į mane žydrom akim.
-Atleisk, nežinau.. - rimtai pagalvojau, bet tuo metu nieko negalėjau prisiminti, nes į mane žiūrėjo jis.
-Melisa sakė, kad šiandien važiuosim į miestą , kai ji grįš,- kai jis tai pasakė, aš prisiminiau Ianą. Su juo būtų normalu draugauti. Ir jis gražus... bet Dominykas mane labiau žavi. Įdomu kaip jis bučiuojasi... tik dabar supratau, kad vėl žiūrėjau į jo lūpas gal kokias 15 minučių, arba man tiesiog taip atrodė.
-Aaa... aišku..- pasiemiau pultelį ir atstapdžiau seriją. Jis nuėjo į lauką.
*pietūs*
Aš, Dominykas ir Melisa važiavome į miestą. Dominykas vairavo. Aš sedėjau priekyje, o Melisa gale.
-Galėtumėm nuvažiuoti į "starbucks'ą"? Man reikia pasikalbėti su tokiu draugu.
-Sakai draugu?- šelmiškai nusišypsojo Melisa.
-Na... taip,- pastebėjau , kad Dominykas pervertė akis.- Noriu bent jau pasisveikinti.
-Net aš neturiu vaikino... pavydžiu tau ,- ji nusijuokė.
-Dar susirasi,- nusišypsojau.Dominykas nusišypsojo taip pat.
Privažiavome "starbucks" .
-Galit palaukti kavinėje, aš tuoj ateisiu.
-Einam, Dominykai,- pasakė Melisa išlipdama iš mašinos.
Įėjome į kavinukę ir aš iškart pamačiau Ian. Jis kalbėjosi su kažkokiu vaikinu. Pastebėjau, kad Melisa pasižiūrėjo į jį tokiu veidu, lyg atrodė , kad pamatė Dievą.
-Kas tas gražuolis? Gal man pavyks jį pakabint?- ji pasakė žiūrėdama į Ianą.