"It's only between us"

7 dalis

Rytas. Atsikėliau viena kambaryje. Susiraukiau. Kur Dominykas? Gal jis virtuvėje?
Atsikėliau, pasiražiau. Šiame hotelyje gražu. Man čia patinka, bet nesijaučia taip jauku kaip namie. Vis dėl to iš valgamojo kambario sklido "bacon" su kiaušiniene. Tad neatsispyrusi ( dar vis su naktiniais ) nutipenau iki jo . Prie stalo sėdėjo Domas ir valgė pusryčius. Jis atrodė nusiminęs. Mano galva neveikė, tad nesugalvojau ką jam pasakyti, tad tiesiog tyliai nuėjau už jo nugaros ir apsikabinau. Jis krūptelėjo. Aš sukikenau.
-Labas rytas, mažute,- jis atsisuko ir švelniai priglaudė lūpas prie manųjų. Mane žudė jausmas, kas bus, kai jis atvaziuos... jis apsikabinęs mano liemenį su viena ranka o kita užkišo plaukus už ausies. Paraudau.
Mes stovėjome žiūrėdami vienas kitam į akis gal kokias 5 minutes, iki kol išgirdom durų atrakinimo garsą. Jis atitraukė ranką nuo liemens. Mes lėtai atsitraukėme vienas nuo kito. Nenorėdami. Bet turėjome...
-Labas, - pribėgo Melisa ir pasikabino mane. Apsikabinau ją. -Mes išvažiuojame šiandien vėlai vakare....
Aš nuliūdau. Jau tai žinojau, bet nenorėjau tuo tikėti... tiesiog nenorėjau.
-Labas... žinau,- atsisukau liūdnom veidu. - Ar tikrai negalite pabūti dar nors kelias dienas?- pasižiūrėjau prašančiomis akimis.
-Dėja , ne,- ji susiraukė.-Juk dar susitiksime.
-Žinau, bet pasiilgsiu jūsų,- nuleidau akis žemyn. Ji priėjo prie manęs ir dar kart smarkiai apkabino.
Melisa nuėjo link savo kambario. Tėvų nėra, mes visi trys namie. Kai Melisos nebebuvo matyti, aš jau norėjau irgi eiti į kambarį, nes valgyti kažkaip nesinorėjo. Bet eidama pajutau stiprią ranką man ant mano riešo. Atsisukau. Tai buvo Domas. Jis atsistojo nuo kėdės, apsikabino mano liemenį ir švelniai glostė nugarą.
-Kaip aš be tavęs išbūsiu... tai neįmanoma,- jis liūdnai žiūrėjo į mane.
-Tu bent jau keliausi, o aš sėdėsiu viena namie,- bandžiau išlyginti situaciją.
-Bet visai kas kita keliauti, ir keliauti su tavimi. Aš tavęs nenoriu palikti niekada. NIEKADA,- ir tai pasakęs jis stipriai pabučiavo. Aš braukiau ranką per plaukus, jo viena ranka buvo ant liemens, kita leidosi žemyn. Jis pradėjo bučiuoti kaklą ir stengiausi nesudejuoti. Bet kai jis pabučiavo mano jautriąją vietą, negalėjau savęs sustabdyti. Aš jau ruošiausi nurengti jo marškinėlius, bet išgirdau trakštėlijimą ir po to bėgimą.
-Kad ten buvo?- susikrimtusi pasakiau.
-Ar tai Melisa?- jis susiraukė.
Aš nubėgau link jos kambario. Dabar man mandagybės ir beldimasi buvo nesvarbu. Jei ji pamatė mus kartu? Atidariau duris. Melisa krūptelėjo. Ji sėdėjo ant žemės ir su kažkuo kalbėjo telefonu.
-Taip, būtent,- ji susijaudinusi tarė. Ir susiraukusi žiūrėjo į mane. Po to padėjo ragelį.
-Kaip jūs galėjot?!-ji šaukė atsistodama.-Kas jums užėjo? Juk žinot, kad taip negalima...
-Melisa,- ištariau galvodama ką toliau sakysiu.-Taip. Tai įvyko. Mes bučiavomės. Bet prašau, pasakyk , kad niekam nesakei. Prašau. Prižadėk, kad niekam nesakysi. Niekam. Kaip senais laikais?- stovėjau iškreiptu liūdesio ir vilties veidu.
-Am...- ji susirūpino.-Atleisk... aš jau pasakiau...
-Kam?- mano akys automatiškai prasiplėtė. Ji drebėjo.- Kam?!
-Tėvams.
***
Grįžau į kambarį visa apsiverkusi. Nenorėjau daryti nieko, tiesiog gultis į lovą ir verkti kiek išeina. Kaip ji galėjo?! Aš ja pasitikėjau...
Kambaryje stovėjo Dominykas. Jis apsikabino mane.
-Tai kalba nuėjo ne ta linkme kur norėjai?- bandė juokauti.
-Tėvai žino,- kūkčiodama pasakiau, ir Domo išraiška visiškai pasikeitė į rimtą.
-Melisos darbas?- jis klausė. Aš linktelėjau.-Tuoj gryšiu. Meile, būk čia.
Jis išėjo iš mano kambario, ir užtrenkė duris. Girdėjau , kaip jis šaukė ant jos:
-Tau viskas gerai?! Kodėl vos pamatai kažką iškart nori pasiskųst? Aš galvojau, kad galėsiu tavim pasitikėti, nes tu mano sesė, bet to jau tikrai nebebus.-Girdėjau, kaip ji verkė.-Mes su Malia keliausime vieni. Man nesvarbu, kur tu keliausi.
-Palauk!- ji surėkė.- Tėvai grįš po pusvalandžio, tad palauk, nes būsit dar didesnėje problemoje.
-Ačiū , bet be tavęs, manau tokios problemos nebūtumėm turėję.
Jis atėjo į mano kambarį ir mane apsikabino. Stipriai. Man būtent to ir reikėjo. Nieko kito, o tik Domo apsikabinimo.
-Keliausime kartu, gerai, mažute?- jis paklausė su vilties žiežirba akyse.
-Būtinai,- apsikabinau dar stipriau. - Myliu,- jis žiūrėjo tiesiai man į akis.
-Aš labiau.
Labai atleiskite. Štai du dalykai, dėl ko atsiprašau:
1.Neįkėliau dalies labai ilgai.
2.Ši dalis trumpesnė.
Bet aš baigsiu istoriją 10 serija, tad ateinančios dalys bus ilgesnės.
Myliu, vote!*.* <3