"It's only between us"

8 dalis

Sėdėjome mano kambaryje, ant žemės. Krūptelėjau išgirdusi lauko durų spragtelėjimą. Ir tėčio batų kaukštelėjimą. Ir mamos atsikosėjimą. Ir stiprų durų trenkimą. Visa ši padėtis man atrodė per stipri. Jaučiausi palaužiama. O kai dar bus tėvų pokalbis...
-Malija?- tėtis sušuko rimtu tonu.-Dominykai? Į virtuvę . Abu, dabar.
Nenorėdami atsikėlėme. Susikabinę rankas mes nuėjome .
Vistiek tėvai žino apie mus,- pagalvojau.
Tėvai sėdėjo prie stalo, ir piktai į mus žiūrėjo. Mama žiūrėjo ne tiek piktai, kiek liūdnai. Kai pamatė mūsų susikibusias rankas, jos veido išraiška buvo neįskaitoma.
-Sėskit,- piktai pasakė tėtis.
Atsisėdome, nes nenorėjom problemų.
-Dabar taip,- vos tik jis ištarė šiuos žodžius mama užsikabino už Domo rankos, ir bandė nusivesti į kitą kambarį, kol už mano rankų griebė tėtis ir tempėsi mane į lauką. Nieko nesupratau, bet spardžiausi ir stengiausi ištrūkti kiek galėjau.
Mačiau, kad Domas stengiasi irgi ištrūkti, bet jis nespėjo laiku. Tėtis nusitempė mane į mašinos galinę sėdynę, ir pats įsėdęs užrakino mašiną. Mačiau, kaip Domas šaukia mane vardu ir bando atidaryti duris , bet tai buvo beprasmiška. Aš irgi šaukiau, nors žinojau, kad tai niekuo nepadės. Spardžiausi,bandžiau atrakinti mašiną, bet tai negelbėjo. Viskas, ką mes abu stengėmės daryti buvo beprasmiška. Tėtis užvedė mašiną ir pradėjo važiuoti. Mačiau, kaip Domas šaukia manęs ir bando prisivyti mašiną, o aš šaukiau jo vardą
-Tylėk, arba būsi užtildyta,- grasino tėtis. Verkiau, nes nežinojau, ką reikės daryti. Mane pagrobė mano tėtis, o mama tai leido.
Stengiausi nusiraminti.
-Kur važiuojam?- man lūžo balsas, kurį stengiausi valdyti.
-Pas mane. Ten, kur tavęs niekas neras.NIEKAS. Suprask mane. Aš tave tik saugau. Draugystė ir "meilė" tarp tavęs ir Dominyko yra nesveika. Tai yra beprotybė.
-Meilė, ne tavo reikalas. Tu... tai tu esi nesveikas , kad taip manai. Tu esi beprotis.
*DominykoPOV*
Vos tik Malija išnyko mieste, lėkiau prie tetos. Jaučiau, kaip mano kraujas venose lydosi iš karščio.
-Kodėl nieko nedarei? Juk ji tavo dukra!- šaukiau.
-Taip jai geriau. Ji ten bus laimingesnė, susiras TIKRĄ vaikiną,- jai pabrėžus tą žodį aš virte užviriau iš pykčio. JI mano mergina. TIK mano.
-Prašau, pasakyk , kur jos tėvas ją veža. -Prašau,- maldavau jos. Atrodė, kad ji atsileido. Ir pažvelgė į mane tyromis, mėlynomis akimis.
-Jie važiuoja į senelių namus . Jie Londone, Dominykai. Atleisk. Aš tikrai ... tikrai nenorėjau , kad viskas pasisuktų šia linkme.
-Nemeluok,- buvau dėkingas, bet pyktis tikrai nedingo.
-Duok raktelius,-ji pasižiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
-Dabar!- išsprūdo iš manęs.
Teta krūptelėjo ir greitai pradėjo knaisioti kuprinytę gulinčią prie jos. Paėmusi raktus ji lūktelėjo sekundėlę susimąsčiusi.
-Duok. Prašau, turiu skubėti, teta,- stengiausi nebeširsti. Ji atsisuko į mane ir nusišypsojo. Nusišypsojo ta nuostabia šypsena, kurią turi Malija. Ta šypsena, kuri atsirado ant jos skaistaus veido, kai ji atsitrenkė į mane. Ta nuoširdi šypsena, kai atsikėlėme kartu. Ta nuostabiausia šypsena...
Nusipurčiau. Jei noriu surasti Maliją, reikia skubėti. Pasikviesiu kelis draugus, kad pasikeisdami važiuotume, nes kelias trunka 7 valandas.
Paskambinau , sutiko važiuoti trys:
Ashley, Martin, Jace.
Jie visi čia gyvena. Mes susipažinome būtent šiame mieste.
Įsėdome į mašiną. Ashley išprašė , kad užvažiuotumėm į parduotuvę nusipirkti maisto kelionei.
***
Kelionė buvo varginanti. Dabar vietoi manęs vairavo Jace. Buvome 1 val nuo namų, kuriuose tūnojo mano meilė. Bet nė karto neužsnūdau mašinoje, kad ir kiek mane prikalbinėjo Ashley. Tiesiog neišėjo.
***
Prieš mus išlindo dviaukštis namas.
-Šitas,- sušaukiau iš laimės. Tiesiog negalėjau nustygti vietoje, kaip norėjau pamatyti Maliją.
Niekas. Niekas nesutrugdys man jos pamatyti.
Vos mašina nustojo judėti atidariau mašinos dureles ir nuskubėjau prie durų. Taip jaudinausi.
Patuksenau į senas, irisų spalvos duris. Jos vis dar tebebuvo su mano (kai buvau mažas) priklijuotais lipdukais nuo 10ct gumos.
Išgirdau tylų šlepečių ėjimą. Senelis. Galėjau atpažinti kiekvieną garsą.
Jis atidaręs duris nustebo.
-Kas tave čia atvyjo vaikeli?- su džiaugsmu savo veide jis paklausė.
-Kur Malija?- aš išpyškinau nebenorėdamas laukti.
-Malija tavo pusseserė?- jis paklausė ir jo šypseną pasiglemžė gluminanti mina.
-Taip,kur ji?- aš susirūpinau.
-Nežinau...-aš to ir bijojau. Dėdė tetai pamelavo. Tai aišku, juk žinojo , kad ji plepi.-Nenorit užeiti vaikai? Juk jau 8 valandos vakaro. Užeikit,- jis tai pasakė tuo metu, kai atsisukęs pamačiau už savęs draugus. Neturėjome kur pasilikti nakčiai, tad užėjome.
Močiutė mane pasitiko džiaugsimnga mina.
-Labas, vaikeli!- ji lėtai priėjo prie manęs ir apsikabino. Aš ją dar stipriau. Vis dėlto senelių taip senai nemačiau... Jie pasiūlė arbatos. Atsisėdome svetainėje, senelis įjungė televizorių kabantį ant sienos. Nuo kada jie turi tokį didelį televizorių? Nors nelabai buvo svarbu man tas televizorius. Buvau įlindęs į telefoną ir scroll'inau(nu žemyn ėjau) facebooke iš nervų. Išgirdau žinias.
-O pala. Kokia mašinos spalva?- paklausė Martin.
-Raudona,- stengiausi nesinervinti, bet man nepavyko.
-O modelis?-jis susirūpino.
-Amm... man atrodo Opel vectra 2014 man atrodo. Jo.
-O Dieve.... pažiūrėkit visi!- jis išsigandęs papurtė mane. Atsisukau į televizoriaus ekraną.
Rodė avariją. Subaru vairuojanti moteris nenukentėjo. Opel vectra 2014 43 metų vyras mirė. 18 metų mergina smarkiai nukentėta. Mergina nuvežta į ligoninę.
Pamatęs nuotrauką televizijos ekrane, man nustojo plakti širdis. Tai buvo jos nuotrauka. Mano Malijos.