I Will Revenge

Nervų Protrūkis

Mokykloje kaip visada. Pilna bukagalvių kurie mano galintys priversti atsiduoti jiems. Aha pasvajokit...

Einu į mokyklą tik dėl to jog niekas prie manęs nesikabinėtu įtėviai. Liko paskutiniai metai ir pagaliau galėsiu visą savo laiką skirti jo paieškai.

- Ei užsispyrele! Gal pagaliau pratarsi žodį? Nesuprantu kaip tu gali neatkreipti dėmesio į tokį gražuolį kaip aš?- prisikabina vienas iš mokyklos "gražuoliukų".

- Nedomini.- teištariu jam ir nueinu.

- Pamatysi, aš tave vistiek turėsiu!- dar girdžiu jį nueidama.

- Kurgi ne... - suburbu po nosimi.

Kaip mane jie visi užknisa... Galėjau geriau gimti negraži, bent jau nebūtų nereikalingo dėmesio.

Manęs nebedomina vaikinai. Na nesupraskit neteisingai, manęs netraukia ir merginos. Tiesiog nebepasitikiu niekuom, neturiu draugų ir jau net nekalbu apie antrą pusę. Man jų nereikia, tik laiko gaišimas.

Įeinu į klasę. Pirma pamoka. Aš kaip visada sėdžiu gale prie lango. Viena.

Į klasę įeina mokytoja, tačiau neatsisėda prie stalo kaip visada. Kažkas negerai.

- Labas rytas mokiniai,- pasisveikina ji,- šiandien pristatysiu naują mokinį.

Aišku visi suklūsta. Visiems idomu kas jis, bet tik ne man. Nusisuku į langą ir net neklausau kas jis, iš kur jis ir kitų visai nereikšmingų dalykų nededu sau į galvą.

Staiga pajuntu, jog kažkas šalia manęs susmunka kėdėje. Pakeliu akis ir pamatau kaip visi klasiokai išpūte akis žiūri į mus. Tada pasuku galvą į jį. Kažkoks neaiškus, tylus, bet vienas iš tų "gražuoliukų" kurie pastoviai kabinėjas prie manęs.

- Eik atsisėst į kitą suolą.- šaltai ištariu aš.

- Kodėl turėčiau?- atkerta jis man.

- Nes visi žino, jog aš visada sėdžiu viena.

- Nu ir kas, jau nebe.- pasiginčyja jis.

Jis mane nervuoja. Ant kiek turi būti bukas žmogus, jog nesuprastu kas jam yra sakoma. Suprasčiau jeigu jis būtų mažas vaikas, bet jis toks nėra, na nebent pagal išvaizdą subrendęs, o pagal protą ne.

- Trečia kartą nekartosiu, eik iš mano suolo.

- O kur parašyta jog jis tavo?- atsako taip pat šaltai kaip aš.

- Tiesiog dink nuo šio suolo!- sušnypščiu jam

Net nepastebiu jog visa klasė vis dar stebi mus išsižioje. Kad tik žandikaulių neišsinarintu pagalvoju sau.

Tada vėl pažvelgiu į šoną, o jis pasirodo net nepajudėjo iš vietos. Jis bando mano kantrybė...

- Ar aš neaiškiai pasakiau?- jau su didele pagieža jam tariu.

- Nesitrauksiu nė iš vietos.

- Velniop tave ir visus kitus! - sušunku, ir atsistojus iš suolo išeinu iš klasės.

Mano kantrybė baigėsi. Nebegaliu daugiau kęsti tų idiotų. Nesvarbu ką mano įtėviai sakys dėl mano elgesio ir pamokų praleidinėjimo. Jie neturi teisės nes tai vienintelis kartas kai taip pasielgiau...

Grįžus namo, nieko neradau nors ir taip aišku, kad įtėviai darbe. Užlipau į savo kambarį. Nusimečiau kuprinę ir kritau į lovą.

Turbūt tai pirmas žmogus mokykloje kuris išdrįso stoti skersai man kelio. Bet nieko jis naujokas, per šiandien turėtų iš kitų sužinoti apie mane. Manau rytoj jis sedės kitame suole ir net nepažvelgs mano pusėn.

Na o dabar nusnūsiu ir vėliau teks sugalvoti kaip sužinoti kas užduota namų darbams, juk draugų neturiu. Tikriausiai reikės parašyt el. laišką klasės auklėtojai. Nors kad ir kaip nenorėčiau, nes net neabejoju, jog ji pradės kamantinėt, kodėl tokia gerai besimokanti ir visada pamokas lankanti mokinė šiandien taip pasielgė.