I Will Revenge

Netikėtumai

Vos užlipus į viršų atsisukau į Kajų.

- Net nemanyk, kad įsileisiu tave į savo kambarį.- piktais išrėžiau aš.

- Kodėl?- paklausė jis,- gal ką nors slepi?- su pašaipa taria ji.

- Nieko aš neslepiu.- atsakau jam,- niekas be mano leidimo į šį kambarį neįeina, o kadangi tu tokio neturi, tai į jį ir nepateksi.- erzinančiu balsu tariu jam.

- Mat kaip...- prisimerkia jis,- o jeigu aš  be leidimo įeisiu, kas tada bus?

- Patikėk tu tikrai nenori sužinot mano tolimesnių veiksmų, jeigu įeisi į mano kambarį.

- O jeigu noriu?- šypteli jis.

Ne nu jis tikrai savižudis. Ne su ta prasideda. Tuoj aš jam parodysiu.

- Tik pabandyk.- pašaipiai nusijuokiu.

Tada nespėju sureaguot kaip jis šoka prie mano durų, ir staiga jas atplėšia. Aš stoviu išpūtus akis  to nesitikėjus. Bet tada atsibundu iš nuostabos ir šoku paskuj jį. Staigiai spiriu jam į kojų lenkmenį, jis suklumpa, tada čiumpu jo vieną ranką ir užlaužiu, įremiu kelieną jam į nugarą.

- Na kaip?-pasilenkiu prie jo ausies ir sušnabždu, - įsitikinai, kad negalima brautis į mano kambarį, be mano leidimo?

- Negaliu patikėt jog mane paguldė merga.- nustebusiu balsu išspaudžia jis,- bet gal jau galėtum mane paleisti?

Pasimėgavus dar keleta akimirku, paleidžiu jo ranką ir atsistoju.

- Dabar drožk iš čia.- surimtėjus liepiu jam.

- Gerai jau gerai, matau čia su tavim prasidėt, tai kaip kiškiui su meška.

Suvaidinu jog tai mane įžeidžia, ir parodau pirštu į duris.

- Kiek galima tau kartoti?! Drožk!

- Gerai, išeinu.- tačiau praeidamas pro mane čiumpa mane į glėbį.

- Ką tu čia darai!?- pasimetusiu balsu sušunku aš,- paleisk mane!

- Tu kažkokia kitokia... .- sušnabžda man į ausį ir paleidęs išeina.

Stoviu apšalus. Kas jam negerai? Kitokia? Ha kaip šmaikštu! Jis nieko nežino apie mane. Jis nežino mano istorijos.

Užsidarau savo kambario duris ir nuėjau praustis. Viską atlikus apsirengiau pižamą ir atsiguliau į lovą.

***

- Ne... Maldauju...- jaučiu kaip visas mano kūnas nutirpsta. Pasigirsta klyksmas....

Ir tada pabundu. Tas košmaras iš tos nakties... Beveik kekvieną naktį pabundu nuo šio košmaro. Kai tik surasiu jį ir atkeršysiu jie manęs nebepersekios...

Nulipu į apačią, žvelgiu į laikrodį: po trijų dvidešimt trys. Ir taip po kekvieno košmaro... Hmm keista...

Pasiimu stikline, prisipilu vandens, ketindama atsigerti staiga pamatau šmėstelint šešėlį prie lango. Lėtai padedu stikline ant virtuvės stalviršio. Pasiemu peilį iš peilių dėtuvės ir be garso prisiartinu prie lango. Tuščia. Įtartinai tuščia. Atidžiai nužvelgiu kiemą, bet nieko nepešu. Jau sukdamasi atgal, pasorodo tas pats šešėlis, tik dabar jis artinasi prie lango. Pradedu įžvelgti šešėlio kūno linijas. Juodos kelnės, balta maikė or juodas džemperis. Jis lėtai prisėlina prie lango. Jo pusės veido nesimato. Tik lūpos. Jis priglaudžia delną prie lango. Pakraupstu. Kažkoks neaiškus tipas, pusę keturių ryte, stovi priešais mane priglaudęs delną prie stiklo. Bet aš stoviu sustingus ir stebiu ką jis daro toliau. Tada jis nusišypso savo tobula šypsena ir pasitraukia nuo lango. O aš tiosiog žiopsau išpūtus akis su peiliu rankoje. Mane tarsi užliejo ramybė. Nežinau kodėl, nes normalus žmogus būtų kažkaip reagavęs, o aš tik stovėjau apimta transo.

Stebiu kaip jis tyliai nuslenka iki mūsų kiemo tvoros ir perlipa ją. Vis dar stoviu. Tada atsitokėju. Kas čia ką tik atsitiko?

Tyliai padedu peilį į vietą, kadangi tas neaiškus tipas vistiek jau išsinešdino. Pabaigiu išgerti vandenį. Užlipus į savo kambarį ir atsigulus negaliu užmigti visą naktį. Mąstau apie tai kas nutiko ir kodėl mane tuo metu taip ramino jo buvima šalia.