Pasiklydusi siela

Aklos merginos gyvenimas

Pirmoji vasaros diena ir paskutinė diena mokykloje. Vadinu tai pačia blogiausia diena. Vasaros man tampa tikromis kančiomis. Gal kitiems tai skamba keistai, bet buvimas priklausomai nuo tėvų, kurie tik stengiasi sekti mano kiekvieną žingsnį, kad tik kur nors nesusižeisčiau ar bent nepasiklysčiau. Būti aklai - pats blogiausias dalykas atsitikęs mano gyvenime. O blogiausia tai, kad negimiau tokia, bet būdama dešimties praradau regėjimą per nelaimingą atsitikimą. Tad puikiai žinau, ką reiškia matyti. Lankau mokyklą, kurioje mokinasi toki, kaip aš. Tarp tokių žmonių nesijaučiu silpna ir kartais galiu užmiršti apie šią negalią.

Paskutinį kartą šiais metais sėdėjome klasėje. Čia dar nebuvo atėjusios mokytojos, tad mokiniai tik šūkavo. Nesvarbu, kad nematom, bet galim elgtis, kaip normalūs paaugliai.

-Ar nori su manimi eiti iš čia? Nekenčiu, kai reikia atsisveikinti. Paklausiau šalia savęs sėdinčios Ievos. Draugė buvo smulki, mėlynų ir labai garbanotų rudų plaukų. Žinoma, aš to nematau, bet mums tenka klausyti mokytojų, kaip jie apibūdina mūsų išvaizdą ar pažaisti tokius žaidimus, kaip apčiupinėk veidą ir atspėk kas. Žinoma, vaikinai nori kur kas daugiau apčiupinėti nei veidą.

-Šį kartą su tavimi tikrai nebėgsiu. Užteks, kad praėjusį kartą prisiklausiau tėvų moralų. Tarė Ieva.

-Tada aš einu, kol mokytojai neatėjo. Apsikabinusi Ievą atsisveikinau ir šūktelėjau kitiems iki.

Išėjusi iš klasės ėjau link išėjimo ir labai tikėjausi nieko nesutikti. Puikiai pažinojau šią vietą, tad lengvai nuėjau iki išėjimo. Išėjusi pajutau, kaip vėjas pūtė man į veidą ir mano palaidi plaukai pradėjo taršytis. Gyvenu visai netoli mokyklos, tad puikiai žinau, kokiu keliu turiu eiti. Tiesiai turiu eiti dvidešimt žingsnių, sukti į dešinę ir eiti aštuoniasdešimt žingsnių, poto vėl sukti į dešinę ir eiti trisdešimt žingsnių, kol galiausiai dešinėje pusėje bus takas link mano namo. Taip vaikščiodama viena jaučiuosi kur kas savarankiškesnė. Už tai, kad gaudausi aplinkinėse gatvėse turėčiau dėkoti tik savo sesei Mijai. Jeigu ne ji galėčiau visai būti priklausoma nuo tėvų. Namus buvo užgobusi tyla. Atsipalaidavau, nes tėvų nėra ir bent dabar nereiks jiems šaukti ant manęs, kad išsprukau. Lengvai užlipusi laiptais nuėjau tiesiai į mano ir Mijos kambarį. Staiga mano kojos pirštai atsitrenkia į kėdę.

-Auch... Sušnypščiau iš skausmo. Šalia savęs išgirstu bruzdesį.

-Atsiprašau. Pamiršau padėt ją į savo vietą. Netikėtai išgirstu Mijos balsą. Man pasidaro nesvarbus kojos pirštų skausmas, nes sesers balse išgirstu skausmą. Sugraibaliojusi rankomis savo lovą atsisėdu priešais sesers lovą.

-Ar kas nors atsitiko? Paklausiau susirūpinusiu balsu.

-Negalėjau daugiau ten būti. - Atsakė silpnu balsu.

Negi ir jos liūdesio priežastis yra atsisveikinimas su mokykla visiems trims mėnesiams. Nemanau... Jeigu būčiau visiškai normali kaip ir kiti tikrai nenorėčiau liūdėti vien dėl to, kad prasideda vasara.

-Aš irgi ne. Per daug sunku atsisveikinti... Sumurmėjau čiupinėdama savo paleistus garbanotus plaukus.

-Ak. - atsiduso,- Kad ir mano būtų tokia priežastis. Jai kalbant atkreipiau dėmesį į tai, jog sesuo traukia nosį. Ji verkė... Nuo šios minties man suskausta krūtinėje. Perlipusi ant Mijos lovos paimu už jos rankų. Mano mintys staiga nukrypsta apie jos buvusį su kuriuo ji ką tik išsiskyrė.

-Ar tai dėl tavo buvusio? Paklausiau. Sesuo keleta sekundžių patylėjo.

-Taip, bet ir dėl jo draugų gaujos. Jie norėjo mane pamokyti, jog išsiskyriau su Aleksu.

Neįsivaizdavau, kaip galėčiau paguosti ją. Visi šie įvykiai man buvo visiškai svetimi. Vaikinai, santykiai, bučiniai, išsiskyrimai - nieko neišmaniau apie tai. Kartais pasijuntu, kad gyvenčiau kitam pasaulį...

-Hmh... Numykiau,- Ar galėtum man papasakoti viską? Paklausiau tikėdamasi, kad išsikalbėjimas gali padėti.

-Nepyk, bet nenoriu tau pasakoti apie tuos bepročius. Tu gyveni kur kas geresniam pasaulį nežinodama, kokių žiaurių žmonių yra.

Gal sesuo ir pasakė teisingai, bet jaučiausi blogai, nes negalėjau niekaip jai padėti. Aš niekada niekam negaliu padėti, nes ir pati esu silpna. Bet mano galvoje vistiek atsirado idėja.

-Žinau, kaip tave pralinksminti. Pašoku nuo lovos ir paėmusi už jos rankų tempiu ją nuo lovos,-Einam pasivaikščioti. Mija visiškai nesukruta.

-Nepyk. Sesuo ištraukia rankas,-Aš tikrai niekur nenoriu eiti. O tu gali eiti. Aš tave pridengsiu nuo tėvų.

-Ar tikrai nenori eiti?

-Taip, tik ilgai neužsibūk. Dar nuo tėvų turėsim gauti bart už pabėgimus. Tarė linksmesniu balsu.

Nusišypsojusi jai išėjau, net nenumanydama, kas manęs laukia...