Pasiklydusi siela

Pasitikėjimas

Negalėjau tiesiog išstovėti vienoje vietoje. Kaip pakvaišusi sukinėjausi ratais laukdama Mato. Nervinausi, nes reiks pasikalbėti apie mano seserį.
-Idena? Ar kas nors atsitiko? Išgirdau sutrikusį Mato balsą už nugaros. Atsisukau link jo. Bijojau šios akimirkos, nes maniau, jog galiu viską sugadinti. Tiesą sakant, sugadinti mūsų draugystę.
-Mums reikia rimtai pasikalbėti. Tardama šiuos žodžius bandžiau išlikti rami.
-Aš tau taip pat noriu kai ką pasakyti... Tarė jis. Turbūt, jis nori prisipažinti, jog man melavo ir mano seserį pažysta ir kad jis norėjo atkeršyti už savo geriausią draugą. Staiga pajutau jo ranką paimančią manąją. Jo šiltos rankos šildė mano šaltą ranką. Jaučiau, kaip pradėjau virpėti iš susijaudinimo, jog jis nori visai ne tai pasakyti apie ką galvojau. Kaip būčiau norėjusi galėti pamatyti jį ypač šią akimirką.
-Gal tai per trumpas laikas tai pasakyti, juk mes pažystami visai trumpai. Bet tavo nuoširdumas, švelnumas mane tiesiog sužavėjo. Tiesiog, noriu pasakyti, jog man tu patinki. Švelniu balsu kalbėjo jis. Jutau, kaip jis artėjo prie manęs. Jaučiausi visa sustingusi, bet kai jo lūpos tik pakštelėjo man į žandą, pasijutau ramesnė. Neįsivaizdavau, kaip reikia bučiuotis, o ypač bijojau susimauti.
-Tu norėjai irgi kažką pasakyti. Paleidęs mano ranką tarė. Nežinojau ką daryti tą akimirką. Nenorėjau gadinti šios nuostabios akimirkos ir nenoriu, kad ši akimirka liautųsi.
-Tu man irgi patinki. Besišypsodama tariau. Pajutau, kaip jo kūnas apglėbia mane. Savo žodžiais jam nei kiek nesumelavau. Jaučiausi nuostabiai, bet mintys apie sesę šį džiaugsmą nuvydavo šalin. Jaučiausi, kaip jos išdavikė. Esu su vaikinu, kuris norėjo jai keršto už Aleksą. Bet tikiuosi, jog mano tikėjimas, kad viskas išsitaisys, nenuvils manęs. Dabar su Matu vaikščiojome aplink parką susikabine rankomis. Kai tik atsirasdavo mūsų kelyje kokia nors kliūtis jis visada perspėdavo. Buvau užsidėjusi akinius nuo saulės, kad žmonės labai nespoksotų į mus.
-Ar esi kada buvusi klube? Paklausė manęs Matas.
-Niekada. Nervina, kad negaliu elgtis, kaip normalūs paaugliai. Atsidusau.
-Ar norėtum, jog tave nusivesčiau šį vakarą? Sutrikau išgirdusi tai. Niekas ten manęs neišleis, o jeigu ir paprašysiu tėvų jie pagalvos, jog aš išprotėjau. Nebent pasielgčiau, kaip Mija ir išeičiau niekam nežinant. Bet ir be to yra problemų...
-Aš norėčiau. Bet ta vieta man nežinoma ir aš tiesiog nesigaudysiu aplinkoje. Panikuodama kalbėjau.
-Nesijaudink. Aš tau padėsiu, kaip ir dabar padedu. Niekur tavęs nepaleisiu. Matas spustelėjo mano ranką. Man beliko tik sutikti. Aš to norėjau. Norėjau pasijusti kitaip ir pagaliau pasilinksminti.
Bet tą akimirką nepagalvojau kokios blogybės gali laukti manęs...