Akimirka džiaugsmo

16 3 0
                                    

*PO SAVAITĖS*
Sėdėjome daktaro kabinete su šeima ir laukėm rezultatų. Kaip visada buvom susikabine rankomis tikėdamiesi gero. Atėjo laikas sužinoti ar yra galimybės atgauti regėjimą. Išgirdus, jog į kabinetą sugrįžo daktaras pradėjau dar labiau jaudintis.
-Kokie rezultatai, daktare? Paklausė tėtis rimtu balsu.
-Po ilgo gydymo matosi puikus rezultatas. Jūsų dukra tikrai yra pasiruošusi operacijai. Tarė daktaras maloniu balsu. Visi pradėjome džiaugtis. Šeima mane apglėbė iš visų pusių.
-O kada galėsiu operuotis? Paklausiau daktaro prisiminus ir šį svarbų klausimą.
-Teks palaukti eilėje. Manau, galėsit operuotis po 2-3 mėnesių.
Negalėjau patikėti, jog po septynių metų galėsiu vėl matyti. Nebebūsiu kitokia nei visi kiti. Galėsiu turėti daugiau laisvės. Aš būsiu kur kas laimingesnė. Pagalvojus apie laimę man iškyla Matas. Kodėl jis vis dar mano mintyse? Idena, viskas baigta... Visą savaitę neišėjau iš namų, kad tik nesutikčiau Mato ar vieno iš jo draugų. Tikėjausi, kad jie nuspręs baigti planuoti savo planą ir pamirš apie mane. Bet problema tokia, kad Mato man pačiai pamiršti neeina...

Pasiklydusi sielaWhere stories live. Discover now