Pasiklydusi siela

Kliūtys

Nusprendžiau, kad daugiau negaliu tupėti namuose ir slapstytis nuo Mato ir jo draugų. Tikiu, kad praėjus dešimt dienų, jie jau nenorės regzti su manimi planų.
-Mija? Pašaukiau ją vardu, tikėdamasi, kad ji atsakys. Bet jos čia nebuvo. Norėjau kartu su ja išeiti ir praleisti laiką. Šias dienas ji buvo nutolusi nuo manęs ir dažnai nebūdavo namuose. Tad buvo tikimybė, kad jos ir vėl nėra. Nuėjau į virtuvę paklausti mamos.
-Ar Mija namuose? Paklausiau.
-Ji terasoje kalbasi telefonu. Pjaustydama daržoves atsakė mama. Nieko nelaukusi nuėjau pas ją. Mane apėmė kvailas jausmas, jog slapčia turiu pasiklausyti su kuo ji kalba. Pasislėpusi už kampo bandžiau išgirst pokalbio detales.
-Aš maniau, jog mes viską išsiaiškinom. Suprask, aš noriu būti kartu su tavimi... Tarė Mija kalbėdama telefonu. Net nebūčiau pagalvojusi, kad sesuo susitaikė su Aleksu.
-Taip, susitiksim po valandos. Ir aš tave myliu... Šiais žodžiais baigė pokalbį. Priėjusi prie jos atsisėdau šalia.
-Ar jūs su Aleksu susitaikėt? Paklausiau. Mija kelias sekundes tylėjo.
-Hmh... Taip. Pajutau, kaip atsistojo,-Aš turiu išeiti...
-Kodėl tu vengi manęs? Girdėjau, kad susitiksi su juo po valandos. Tariau šiek tik griežtu balsu. Sesuo taip ir nuėjo neatsakiusi. Ji tikrai negali vengti manęs, kai privalėjau kentėti už jos padarytas klaidas.
-Ar jūs pykstatės? Staiga šalia manęs atsidūrė mama.
-Kaip ir ne... Galėčiau išeiti pasivaikščioti iki parko? Paklausiau norėdama išgirsti, kaip ji sureguos.
-Žinoma, kad ne. Tu viena nevaikštinėsi! Piktu balsu atrėžė.
-Tau reikėtų žinoti, jog Mijos dėka galėdavau išeiti viena. Tariau ir išėjau iš terasos. Bent tokia bausmė bus Mijai už tai, kaip ji elgiasi su manimi pastarasias dienas. Namų areštą tikrai užsipelnys.
Iki vėlyvo vakaro skaičiau knygą. Vis perkeldavau savo mintis į tai, jog po kelių mėnesių vėl galėsiu matyti. Būsiu, kokia ir svajodavau būti... Staiga mano mintis nutraukė garsas. Tai buvo tarsi barbenimas į stiklą. Bet kas man į jį barbens jeigu mano kambarys antram aukšte. Priėjau arčiau lango ir supratau, jog į jį kažkas mėtoma. Susigraibiau lango rankenėlę ir atidariau jį.
-Kas čia? Piktu balsu paklausiau.
-Čia aš... Išgirdau Mato balsą. Mano širdis išgirdus jį pradėjo dar smarkiau trankytis.
-Ko tau reikia?
-Ar gali išeiti. Noriu su tavimi pasikalbėti.
Šį jo pasiūlymą laikiau bloga idėja. Bet negalėjau nesutikti. Noriu jam viską išrėžti, ką žinau, nors žinau, jog man tai dar labiau sukels skausmą. Uždariusi langą išėjau iš savo kambario ir tyliais žingsniais ėjau link išėjimo. Matas mane pasitiko.
Net nepajutau, kaip jis įsisiurbė man į lūpas. Negalėjau jam uždrausti. Esu tiesiog per silpna, kad nutraukčiau šį jausmą.
-Ką tu darai? Paklausiau pasibaigus bučiniui.
-Aš pasiilgau tavęs...
-Tu meluoji... Matai, aš žinau apie jūsų planą.
-Aš žinau, kad tu žinai.
-Tai kodėl pabučiavai mane? Pakartojau klausimą. Bijojau, jog tai dar vienas jų planas...
-Tai kodėl pabučiavai mane? Pakartojau dar kartą.
-Kai visas planas žlugo, supratau, kad vistiek noriu būti su tavimi. Nemelavau, tau, kad tu man patinki.
Visi jo žodžiai įsirėžė į širdį. Tai nereiškia, kad tai man kelia skausmą. Tai reiškia, jog niekada neužmiršiu šių žodžių, nes jie man sukėlė viltį vėl jaustis laimingesne. Matas priglaudė savo ranką prie mano žando. Mūsų veidai lietėsi vienas su kitu, tad galėjau jausti jo šiltą kvėpavimą man į lūpas.
-Ar tau tikrai nerūpi, jog esu akla? Paklausiau tyliu balsu.
-Man tai niekada nerūpėjo. Atsakė jis. Masčiau ar turėčiau jam pasakyti, jog galiu vėl atgauti regėjimą. Nusprendžiau, jog tai pasakysiu vėliau.
-Man jau laikas. Turiu grįžti namo. Tarė atsitraukęs nuo manęs.
-Kada mes susitiksim?
-Kaip visada parke, rytoj 15 valanda. Iš balso jaučiau, jog jis buvo nuo manęs nutolęs keliais žingsniais. Paskutinį kartą nusišypsojus jam nuėjau namo. Grįžusi į savo kambarį maniau, jog esu jame viena, bet išgirdau Mijos balsą.
-Negi tu ir vėl lendi į tuos pačius spąstus? Išgirdau jos rimtą balsą.
-Tu susitaikei su Aleksu, tad nebėra priežasties regzti planus. Matui aš patinku iš tikrųjų. Jaučiau, kaip manyje kyla pyktis už jos kišimasi į mano gyvenimą.
-Tu net neįsivaizduoji, ką kalbi...
-Iš vis ko tau parūpo manasis gyvenimas jeigu pati nesusitvarkai savojo? Tu tik ir prisidarai problemų. Išleidau visą pyktį ant jos.
-Tu irgi darai tokią pačią klaidą, kaip aš. Galvoji ne galva, o sumautais jausmais.
-Tai gal tai puiki akimirka tau atskleisti savo paslaptį ir pasakyti, kodėl jie visi trys nusprendė sukurti planą ir atkeršyti tau.
-Aš tau to nepasakosiu... Sumurmėjo sesuo.
-Kuo tu galėjai prasižengti jeigu myli Aleksą? Dėl kokių priežasčių gali sugriūti santykiai tada? Užsipuoliau klausimais. Mane tiesiog valdė emocijos.
-Aš nemyliu Alekso! Užrėkė. Buvau šokiruota, ką ji pasakė. Nesuprantu, kodėl ji tada Aleksui meluoja.
-Tai kodėl sakei šį rytą, jog myli jį? Suraukiau savo veidą.
-Ne jam sakiau...
-Tai kam tada? Su baime paklausiau, nes pati pradėjau suvokti atsakymą.
-Matui.
Jaučiau, kaip mano kūna pradeda persmelkti skausmo bangos. Taip jau būna, kai tavo širdį sudaužo.
-Tu išsiskyrei su Aleksu dėl Mato? Drebančiu balsu paklausiau.
-Taip...
Mija, Matas - abu jie išdavė Aleksą. Bet niekaip nesupratau, kodėl Matas su Aleksu vėl pasidarė kaip broliai ir nusprendė atkeršyti Mijai.
-Tai jūs buvot su Matu kartu... Bet kodėl išsiskyrėt?
-Tai buvo jau ne mano kaltė. Paklausk jo pati. Pajutau, kaip Mija praeina ir palieka mane vieną kambarį. Mano trumpą džiaugsmą patirtą šį vakarą su Matu vėl aptemdo tamsa...