Pasiklydusi siela

Pasilikęs šalia manęs

Neįsivaizdavau iš tikrųjų kur galėčiau eiti. Bet žinojau, kad turiu mėgautis tuo laisvu laiku, kol tėvų dar nėra. Tokios akimirkos man patinka labiausiai. Galiu elgtis savarankiškai, kaip ir kiti normalūs žmonės. Nusprendžiau nueiti į parką. Tai buvo vieta, kuri buvo toliausiai nuo mano namų. Kelią žinojau puikiai iki parko. Išėjusi iš namų užsidėjau akinius nuo saulės. Man patinka, kad kartais žmonės net patiki, jog neesu akla. Tada jie nesistengia manęs atstumti ir nebėga šalin nuo manęs. Neskubėdama ėjau link, bet mano dėmesį atkreipė balsai už nugaros ir jų juokas. Stengiausi į tai nekreipti, bet kartais užtemdo kas nors tavo pasamonę ir įtikina tave, jog iš tavęs juokiamasi. Pasukusi į dešinę tikėjausi, kad balsai nutils, bet jie vis dar buvo už nugaros. Idena, tai tik sutapimas... Paskubinusi žingsnius pajutau, kad jie nutolo. Atsidusau nusiraminusi. Pasiekusi parką, kaip visada atsisėdau ant to pačio suolelio. Šis parkas nelabai lankomas žmonių, tad visada esu įsitikinusi, kad mano suolelis yra neužimtas. Sako, kad čia yra viskas apleista, bet mano laki vaizduotė leidžia įsivaizduoti jį kur kas gražesnį. Staiga pajutau, kaip prie manęs iš abiejų pusių atsisėda žmonės. Pajuntu, kaip mano kūnas sustingsta iš netikėtumo.
-Labas. Išgirstu dešinėje pusėje vaikino balsą. Balsas atrodė gan jaunas. Tikiuosi, kad tai ne koki seni vyrai.
-Labas. Atsakau stengdamasi atrodyti neišsigandusi.
-Nagi, pasislink. Išgirstu merginos balsą, kuri pastumia iš dešinės pusės vaikiną arčiau manęs. Jo kūnas siekiasi su manuoju. Tai mane priverčia dar labiau įsitempti.
-Ar mes pažįstami? Paklausiau suraukusi veidą.
-Ne, dėl to ir atėjom, kad susipažintume. Tarė dešinysis vaikinas. Nuo kada žmonės taip ima ir greitai užsinori su manimi bendrauti?
-Tik nemanau, kad tai pavyks padaryti, nes į mus visai bijai pažvelgti. Pirmą kartą tarė vaikinas iš kairės pusės. Visi pradėjo juoktis. Jie net nenumano, jog esu akla. Tamsios spalvos akiniai tai tikrai nuslepia. Nenorėjau, kad jie būtų šalia manęs, tad nieko nelaukusi nusiėmiau akinius. Žmonės pamate, kad turiu negalią visada atsitraukia, o šitas atvejis tikrai nebus kitoks.
-Pažvelgčiau į jus jeigu galėčiau jus matyti. Tariau. Staiga pasijunta įtampa, nes jie keleta sekundžių tyli.
-Hmh... Tai tu akla? Paklausė mergina sutrikusiu balsu.
-Taip. Atsakiau. Kairėje pusėje vaikinas atsistojo. Turbūt, atsistojo ir mergina, nes likęs sėdėti vaikinas nebuvo taip arti manęs. Jie tylėjo, bet spėju, kad susikalbėjo kokiais nors gestais.
-Kuo tu sakei vardu? Paklausė mergina.
-Nesakiau. Bet aš Idena.
-Idena, mes prisiminėm, kad pamiršom kai kur nueiti. Tad jau turime eiti. Tikiuosi, kad dar kartą susitiksim. Nervindamasi kalbėjo ji. Štai pasiteisinimai, kad greičiau dingti nuo manęs.
-Eime, Matai. Merginos balse pasirodė šiek tiek pykčio. Nesvarbu, kad esu akla, bet puikiai jaučiu žmogaus nuotaiką. Ji kreipėsi į vaikiną šalia manęs.
-Aš neeisiu kartu. Tvirtai atsakė,-Susitiksim vėliau.
Vaikinas su mergina nieko nesake daugiau išėjo, o aš likau su kitu vaikinu, kurio buvimas čia man nekėlė džiaugsmo.
Kodėl jis pasielgė kitaip nei visi kiti? Kodėl jis nepaspruko sužinojęs, jog esu akla?
-Tau tikrai nereikėjo likti kartu su manimi. O tavo draugų elgesys man puikiai pažystamas, tad jiems nepavyko manęs apgauti.
-Negi dažnai taip kiti su tavimi elgiasi? Pabėga? Paklausė manęs.
-Taip būna visada, bet prie to esu pripratusi. Tad dėl gailesčio man gali ir nebūti su manimi.
Tarp mūsų tvyrojo tyla. Pradėjau galvoti, kad gal nepajutau, kaip jis atsistojo ir išėjo. Gal jis iš tikrųjų paklausė mano žodžių.
-Ar tau patinka šita vieta? Netikėtai paklausė manęs Matas. Mano širdis pradėjo dar smarkiau plakti supratus, kad jis vis dar čia. Sėdi kartu šioje tylumoje.
-Taip, čia visada mažai žmonių ir puiki vieta pasislėpti. Nusijuokiau.
-Pasiklydėlė siela? Linksmai tarė. Besišypsodama suraukiau savo veidą tai išgirdusi.
-Manau, kad tu teisus. Tokia jau aš. O kas tu?
-Nepatikėsi, bet toks pat, kaip ir tu. Nusijuokėm abu kartu,- Pasiklydėlės sielos. Pakartojo jis. Tą momentą norėjosi dar labiau nebūti akla ir pažvelgti į jo akis, kad suprasčiau ar iš tikro mes toki panašūs. Pasikalbėje daugiau sužinojau, jog jam 17 metų ir jis lanko tą pačią mokyklą, kaip mano sesuo. Tik keista buvo, jog jis sakė, kad Mijos nepažysta.
-Man jau laikas eiti namo. Atsistojau nuo suoliuko.
-Ar tave palydėti? Paklausė.
-Nereikia. Šyptelėjau.
-Ar galim susitikti rytoj, tokiu pačiu laiku?
-Žinoma. Net nepajutau, kaip atsidūriau Mato glėbyje. Apsikabinimas truko trumpai, nes jis greitai atsitraukė. Atsisveikinęs turbūt nuėjo savo keliais. Greitais žingsniais pradėjau eiti link namų. Norėjau viską papasakoti Mijai. Manyje buvo tiek daug gerų emocijų. Seniai kada buvo taip pakvaišusiai laiminga.
Iš karto įžengusi į namus pradėjau šaukti Mijos vardą.
-Mija!!! Mano šaukimą nutraukė mamos balsas.
-Gal gali paaiškinti kur viena vaikštinėjai? Piktu balsu kalbėjo ji.
-Buvau artimiausiame parke.
-Juk sakiau, kad ten nevaikščiotum. Ten tik ir renkasi narkomanai.
Negalėdama jos klausyti lipau į antrą aukštą. Tiesiog, buvau dėkinga mamai, jog ji mano nuostabią nuotaiką tiesiog sugadino kaip niekas kitas negali. Ėjau į mūsų su Mija kambarį.
-Ar esi, Mija? Paklausiau.
-Aha. Trumpai atsakė.
-Kodėl neatėjai, kai šaukiau tave?
-Tikrai nenorėjau susitikti su tėvais. Mijos balse taip ir buvo nedingęs skausmas.
-Ar tu verkei? Prašau, papasakok kas įvyko su tavo vaikinu. Atsisėdau ant jos lovos. Man šiuo metu visai nerūpėjo pasakot apie Matą, kai mano sesuo jaučiasi blogai.
-Man nusibodo, kad Aleksas su manimi elgdavosi tikrai negražiai. Todėl su juo išsiskyriau. Bet jo draugas Matas už savo draugą bandė visą mokyklą įtikinti, jog esu kekšė. Bent nors jam tai nepavyko.
Mano galvoje tik ir skambėjo vardas Matas. Tai negali būti jis. Jis sakė, jog nepažysta Mijos.
-Tai kodėl vis dar liūdi? Paklausiau.
-Nes žinau, jog tai dar ne keršto pabaiga...