Dabar važiuoju į trečias varžybas. Jaudulys ima, bet nebe taip smarkiai kaip anksčiau. Anksčiau naktimis nemiegodavau dėl ūžiančio jaudulio, dabar nemiegojau tik vieną naktį :).
Ką noriu tuo pasakyti... nepasakysiu nieko naujo ar protingo, nes tik cituosiu mane bandžiusių gelbėti žmonių mintis. Ir pridėsiu savas pastabas.
"Tai - tik varžybos." Aišku, lengva pasakyti. Bet tai tiesa. Nukritus nuo arklio, sumaišius kliūtis gyvenimas nesikeičia, aš patyriau tai.
"Nesijaudink, įsivaizduok, kad tai - žaidimas." Taip, tai žaidimas, bet jaudulys vistiek ima! Dėtis į galvą tai, jog varžybos ir visa kita - žaidimas, reikia pradėti daug anksčiau.
"Nenori ar bijai? Jei tik bijai, tai daryk!". Tai mylimiausia mano trenerio frazė. Ji ištarta ne varžybų metu, bet eina sau, kaip ji tinka gyvenime. Jau seniai esu patyrus, kad geriausias vaistas nuo baimių - susidurimas su jomis. Po mažą žingsnelį, po truputėlį, tačiau žengti artyn. Nes mes žengiame pirmyn, bet grįžtame atgal.
Kodėl pavadinime paminėjau laimėjimus? Nes baigus jaudintis pasijaučiau tarsi laimėjus didelį prizą. Atrodo, tai tik paprastos varžybos, bet jautiesi tarsi laimėjęs viso gyvenimo prizą.
Bet tas jaudulys ir išgerti valerijonai nepraėjo be pasekmių. Trečią dieną esu be emocijų arba vien su neigiamom emocijom.
Vaikai, negerkit po tris valerijonų tabletes iš karto, nes trims dienoms liksit be emocijų.
ВЫ ЧИТАЕТЕ
Vienos paauglės istorija
Подростковая литератураManau, sutiksite, jog daugelis suaugusių mano, jog paaugliai yra tiesiog pernelyg išlepinti. Jog nemoka paaiškinti, kas jiems darosi, patys prisidaro problemų. Aš sakau, kad jie tiesiog nemoka mūsų išgirsti. Istorija yra kaip asmeninis mano dienora...
