Cha, emocijos. Labiausiai knisantis ir painiojantis dalykas mano gyvenime. Su tuo save ir sveikinu.
Turiu problemų su agresija. Kaip paaiškinti paprasčiau? Nevaldau emocijų. Ir vėl tas įmantrus žodelis.
Dažnai rėkiu vietoj to, kad normaliai ką nors pasakyčiau. Trankausi. Mane lengva suerzinti. O suerzinus sunku pastatyti į normalias vėžias. Lengva nuliūdinti ir sunku pralinksminti.
Šiandien susiginčyjau su socialine pedagoge. Žinot, ką ji man pasakė? Kad man trūksta dėmesio. Žinoma, man jo trūksta, gi dabar ir rašau apie save vien tam, kad jo gaučiau, kur mano dėmesys? Ei, kas parduoda dėmesį? Pirkčiau porą litrų.
Bet smagiausia buvo visiškai ramiu veidu ir balsu išaiškinti tai visų mokytojų gerbiamai pedagogei, kuri neturi nė lašo solidarumo (o jei aš būčiau apsiverkus dėl jos frazių? Skęsčiau patyčiose. Ir apskritai, ne jai spręsti, kiek dėmesio gaunu ir kokia yra normali dėmesio paros norma) ir apskritai neverta socialinės vardo. Kas geriau mane pažįsta, žino, kad niekada nesiginčyju ir nešoku į akis vyresniems. Tačiau šįkart negalėjau nutylėti. Ir galbūt man tai dar kainuos, gal kokia auklėtoja atsigros ant manęs. Bet vistiek manau, kad padariau gerai.
Kur emocijos? Jų nebuvo! Jos dingsta tokiomis situacijomis kaip ši. Bet iš tiesų tai nėra gerai. Esu girdėjus, galbūt ir rašiusi, kad emocijos - mūsų kelias į priekį psichologine prasme. Nesvarbu, kokios jos, teigiamos ar neigiamos - jei jaučiame, mes einame tolyn (tobulėjame). Net ir gyvūnai jaučia. Ir augalai galbūt. Emocijos toks labai subtilus dalykas, jį sunku išreikšti (ne visiems), sunku pastebėti. Todėl gerbiu žmones, kurie tvarkosi su savo emocijomis ir laikau juos pavyzdžiais.
Jei dar situacijų su emocijomis... varžybos. Emocijos irgi dingo. O kai susipykstu su šeimyna, emocijos atsiranda, atskrieja urmu ir su uragano jėga trenkiasi į mano šarvą, kurį šitiek laiko puoselėjau.
Kartais norisi tą šarvą pasilikti, o kartais tiesiog nusimesti jį ir pasirodyti pasauliui. Bet nei vienas, nei kitas variantas nėra geras.
ВЫ ЧИТАЕТЕ
Vienos paauglės istorija
Подростковая литератураManau, sutiksite, jog daugelis suaugusių mano, jog paaugliai yra tiesiog pernelyg išlepinti. Jog nemoka paaiškinti, kas jiems darosi, patys prisidaro problemų. Aš sakau, kad jie tiesiog nemoka mūsų išgirsti. Istorija yra kaip asmeninis mano dienora...