Taip, šiandienos tema - rizika. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
Šiandien važiavau pas akių gydytoją. Mane vežė tėtis, toks pat sielos kalinys, kaip ir aš. Ir mudu pradėjome šnekėtis apie riziką. Kodėl? Nes tiesiog.
Statausi sienas, kai mane paliečia. Lendu atgal į savo kiautą tarsi sraigė, nes bijau rizikuoti, bijau pasitikėti, bijau emocinio skausmo ir lūžio. Šitiek baimių, o rizikuoti vistiek reikia, reikia pasitikėti.
Mes visi rizikuojame. Visi turime draugų. Ir niekas nėra tikras, galbūt tas draugas po kelių metų suduos mums lemiamą smūgį? Būtent tas, iš kurio niekada nesitikėjome tokio drastiško žingsnio. Nors ir kai tikimės, skauda tiek pat...
Visi rizikuojame pasitikėdami ir atsiverdami. Parodydami savo tikrąjį veidą, pasakydami problemas. Parodydami tą mažą dalelę sudužusio veidrodžio, kuris atspindi žmogų. Kartais taip gera šnekėti, taip gera rasti tą, kuris išklauso, kuriam įdomu. Nes visi mes įdomūs, tik ne visi moka tai pateikti. Visi mes egoistai, tik ne visi taip ryškiai šviečia.
Ir aš vėl nuėjau per toli nuo rizikos temos. Turiu tiek daug pasakyti, tik niekas manęs neklauso.
Žodžiu, rizikuokime atsargiai. Nes rizika yra gerai, bet kas per daug, tas nužudo.
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Vienos paauglės istorija
Genç KurguManau, sutiksite, jog daugelis suaugusių mano, jog paaugliai yra tiesiog pernelyg išlepinti. Jog nemoka paaiškinti, kas jiems darosi, patys prisidaro problemų. Aš sakau, kad jie tiesiog nemoka mūsų išgirsti. Istorija yra kaip asmeninis mano dienora...
