Vienos paauglės istorija

Kiekvienam savos pretenzijos...

Visi turi mamas. Aš turiu mamą, tu turi mamą... aišku, kai kuriems ne taip "pasisekė", bet aš ne apie tai.

Šiandien, kaip ir eilinę dieną, grįžau iš mokyklos. Kadangi mamos nebuvo, karaliavau namuose viena.

Tačiau grįžus mamai sugrįžo ir bloga aura, kankinanti mane jau pora mėnesių. Tačiau to neužtenka mano gimdytojai. Ji liepia sunešti daiktus iš mašinos naudodama visiškai abstrakčius įvardžius ir prielinksnius: "tą, ten, iš ten, ten pat...".

Kas geriau mane pažįsta, žino, kad minčių neskaitau. Bet pasirodo, kad mama, auginusi mane keturiolika metų, vis dar nesugebėjo to įsisąmoninti. Už tai turėjau tvarkyti terasą ir namus.

Bet net ir tada ji sugeba prisikišti. Ir norisi tarti: "ei, gal nustosi reikšti pretenzijas? Gali reikšti jas sau, bet kai tvarkau aš, malonėk patylėti".

Kodėl kiekvienam savo pretenzijos? Nes niekam nepatinka būti kritikuojamam, tiesa? Ir taip norisi liepti tą kritiką susikišti gyliai gyliai... tačiau savigarba neleidžia.