Niekas manęs to neklausė. Ir aš niekieno neklausiau. Tik savęs. Beveik kasdien visus metus. Galbūt netgi du. Klausiau ir tikėjaus, kad žinosiu atsakymą į savo pačios atrodo, neišsprendžiamų problemų padarinius.
Ir per šiuos metus ar du patyriau nemažai. Jie mane subrandino, padėjo surasti kelią link žmogaus, kuriuo norėčiau būti. Galbūt dar netiksliai, bet bent jau žinau ir pažįstu apybraižas.
Per šį laikotarpį nutiko visko. Geri dalykai savaime suprantami, jų neketinu aptarti. Tačiau blogi... Prieš kelias dienas supratau, kad blogus, nenusisekusius įvykius irgi reikia priimti. Ne kaip įvykį, atnešusio blogo, bet kaip pamoką, kurios galbūt nekartosi. Tai įsisąmoninti sunku, tačiau įveikiama. Tereikia tik noro...
Kaip atsistoti nuo dugno? Visi turi savų skirtingų būdų. Manasis - tiesiog susikaupti ir pažvelgti į priekį. Galbūt aukštyn. Tačiau jokiu būdu ne už savęs ir ne žemyn...
Supranti, kad yra žmonių, kuriems rūpi.
Kurie išklausys, supras ir patars.
Supranti, kad ne visų reikia vaikytis. Ir tai normalu.
Supranti, kad diena be skausmo gali būti paskutinė ir ją reikia branginti.
Galiausiai supranti, kad dugnas - tik Tavo paties nusistatytas limitas, tad tik Tu renkies, kada sustoti kristi ir pradėti skristi.
ESTÁS LEYENDO
Vienos paauglės istorija
Novela JuvenilManau, sutiksite, jog daugelis suaugusių mano, jog paaugliai yra tiesiog pernelyg išlepinti. Jog nemoka paaiškinti, kas jiems darosi, patys prisidaro problemų. Aš sakau, kad jie tiesiog nemoka mūsų išgirsti. Istorija yra kaip asmeninis mano dienora...
