Kora Zalvares Randelo vidurinės, Minesotos valstijoje, matematikos mokytoja. Jau šešerius metus ištekėjusi už Santjago Zalvareso, despotiško ir visiškai ja nebesidominčio vyro. Nuobodus ir tingus gyvenimas jos maksimalistines svajones visiškai sužlu...
– Panele Zalvares, – jau ne pirmą kartą į mane kreipiasi Zoja Gusman. Mergina pamoja man stebeilydama į baltą lapą – ten turėčiau surašyti viską, ko mums gali prireikti ruošiantis paradui.
Negaliu susikaupti, kai tas vyras stovi kitapus stalo. Galvoje sumaištis. Iš paskutiniųjų stengiuosi jį ignoruoti, lyg jo čia nė nebūtų.
– Manau, idėja gera, neturėtume patirti pernelyg daug išlaidų, – išsišiepęs pritaria Zojai Džeimsas.
– Ne, – piktai sakau ir pažvelgiu į vyrą priešais. Dabar jis apsirengęs, kaip pridera mokytojui. Sumirksiu prisiminusi apnuogintą krūtinę, kurią dabar slepia balti marškiniai. – Uždėti talismanui ir futbolininkams kepuraites būtų pernelyg paprasta ir neįdomu. Mums reikia grinčų kostiumų ir futbolininkų marškinėlių.
اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.
– Bet tai viršys biudžetą. Dekoracijų medžiagos ir taip daug kainuos, – Džeimsas palinksta virš stalo, įsiremdamas delnais į kraštą.
– Merginos turės pasipuošti piračių suknelėmis, žaliai nusidažyti ir susišiaušti plaukus. Mūsų laivas nebus paprasta stereotipinė Kalėdų dekoracija. Mes parodysime kitą lygį.
– Jau vien tai, kad jums padėsiu, leidžia tikėtis kito lygio, – didžiuodamasis savimi pareiškia Abernatis. – Dar nemačiau nieko, dėl ko galėtum taip sakyti.
– O man atrodo, to, ką jau matei, turėjo užtekti.
– Nieko įspūdingo, tik tuščios šnekos, – nusisuku. Pokalbis tampa pernelyg dviprasmiškas. – Vaikai, galite eiti. Eskizas aiškus, kostiumai taip pat. Pone Abernati, paruošiu brėžinius ir rytoj ryte galėsite pradėti dirbti su mokiniais.
Išeinu neatsigręždama ir pasuku į savo kabinetą. Ten jausiuosi geriau ir galėsiu ramiai dirbti neblaškoma to šviesiaplaukio vyro.
Parengti brėžinius man prireikia vos poros valandų. Sudėjusi juos į aplanką pakišu po mokytojo Džeimso kabineto durimis. Tikrai nesiruošiu jų įteikti tiesiai į rankas. Man reikia aprimti ir bendrauti su juo tik būtiniausiais klausimais. Pati nesuprantu, kodėl leidžiu sau vis prisiminti, kaip atrodė jo apnuogintas kūnas. Kodėl leidžiu sau fantazuoti, ką pajusčiau prie jo prisilietusi. Esu suaugusi ir ištekėjusi. Tiesa, mano vyras neatrodo taip įspūdingai, bet jis mano, ir tuo viskas pasakyta.
Iki autobuso turiu beveik valandą. Galvodama apie arbatos puodelį ir Mijos sausainius įeinu į mokytojų kambarį. Nustembu, kad viduje dega šviesa. Tikriausiai valytoja pamiršo išjungti. Tiesiu taikymu patraukiu prie elektrinių virdulių ir vieną jų įjungiu. Pasisukusi į kitą pusę atidarau spintelę ir pasilenkusi imu ieškoti sausainių. Bingo. Džiaugsmingai pakrutinu klubus ir šokio žingsneliu grįžtu prie virdulio. Nuo pirštų nusilaižau tirpstantį šokoladinį glaistą ir su puodeliu arbatos atsisuku į kampe stovinčias sofas.
