Draudžiu. N-18

4

– Kodėl „Vabalas"? – tik įsėdusi smalsauju.

– Automobilis Megės. Žmonos. Ji porai savaičių išvyko pas artimuosius, o vėliau darbo reikalais skris į Europą, – ramus ir monotoniškas pasakojimas nekelia didelio susidomėjimo.

Juodas odinis salonas idealiai sutvarkytas. Ore tvyro švelnus vyšnių aromatas. Visa tai tik patvirtina, jog automobilis priklauso moteriai. Aukštas vyras prie vairo visai nedera mažoje erdvėje. Džeimsas laiko vairą viena ranka, o kita užtikrintai perjungia pavaras. Salone ankšta, todėl jo plaštaka vis įsiremia man į koją, o alkūnė paliečia manąją. Šiek tiek pasislenku, bet tai negelbėja. Jam prisilietus, mane vis užlieja malonus jausmas ir tai gąsdina dar labiau.

Džeimsas toliau pasakoja apie žmoną, bet nepajėgiu klausytis. Surizgusios mintys blaško. Kai automobilis sustoja, apsidairau. Mes jau atvykome. Languose dega šviesos. Susiraukiu. Santjagas vėl neišjungė šviesos eidamas į kitą kambarį. Kieme prie garažo vartų stovi jo pikapas, vis dar purvinas. Atsidūstu ir pasisuku padėkoti Džeimsui, bet nespėju prasižioti.

– Nesinori grįžti namo? – jis palinksta arčiau ir nužvelgia baltą namo fasadą.

– Norisi, – suimu rankeną ir atsidarau dureles. Mūsų veidus teskiria keli centimetrai ir aš panūstu sprukti. – Gero vakaro ir ačiū, kad pavėžėjai, nepalikai šalti.

– Visada pasiryžęs sušildyti, – dar spėju išgirsti, prieš uždarydama keleivio dureles.

Greitu žingsniu nuskubu link verandos ir neatsisukdama uždarau paskui save duris. Giliai alsuodama atsiremiu į jas nugara. Jo žodžiai nuskambėjo pernelyg gundomai ir tai dar labiau įaudrinto mano vaizduotę. Širdis krūtinėje daužosi lyg patrakusi, trūksta oro.

– Ko čia stovi? – Santjago balsas prilygsta šalto vandens šliūkštelėjimui į veidą. Jis abejingai nužvelgia mane ir nueidamas mesteli: – Laukiu vakarienės. Nesiruošiu gultis tuščiu skrandžiu.

– Kiek pamenu, išeidama ant šaldytuvo neužkabinau spynos, – pykteliu ir nusispiriu aukštakulnius.

– Drožk griečiau į virtuvę ir atnešk man alaus, – išgirstu prieš jam pradingstant svetainėje ir įjungiant televizorių.

Geriau patylėsiu. Antraip jis tik įsisiautės ir nežinia, kuo tai baigsis. Prieštarauti jam reikštų savižudybę. Kartais klausiu savęs, kaip galėjau pamilti tokį žiaurų ir pagiežingą vyrą.
Jei atmintis neapgauna, kai tekėjau, jis buvo visai kitoks žmogus. Tasai Santjagas Zalvaresas ištisus metus nepailsdamas šokinėjo aplink mane, tenkindamas visus norus. Kas kartą, vos pasvajodavau garsiai, ko norėčiau, jis visais būdais stengdavosi išpildyti mano svajonę. Įsimylėjau vyrą, kuris man nebyliai žadėjo nukabinti nuo dangaus žvaigždes, todėl ir ištekėjau. Aš padėjau jam siekti tikslų. Dalydavomės vienu puodeliu arbatos, paskutiniu gabalėliu picos ir juokdavomės. Visa tai pasikeitė tą dieną, kai jis gavo pasiūlymą vadovauti statybų įmonei šiame užkampyje. Kasdien darėsi vis piktesnis ir nuolat rasdavo kokį nors pretekstą mane aprėkti. Kurį laiką stengiausi jam įtikti. Kaltinau nuovargį ir nepaklusnius darbuotojus. Vėliau apniko jausmas, kad nusibodau jam. Rankos nusvyro.

Prieš atvykdama į Randelą norėjau toliau mokytis ir siekti daktarės laipsnio. Galiausiai tapti fakulteto dekane. O kur dabar esu? Ko pasiekiau per trejus metus? Esu vidurinės mokyklos mokytoja ir organizuoju renginius. Viskas beprasmiška. Aš tiesiog darau tai, ką reikia, stengiuosi kažkaip išgyventi.

Rytas prasideda bjauriai. Pramingu ir vos nepavėluoju į autobusą. Kažkoks nesiprausęs vyras sausakimšame autobuse ima trintis į mane. Svarstau, nuo ko greičiau apsivemsiu – nuo prakaito kvapo ar nemalonaus lietimosi. Vos įžengiu į savo klasę, mane pasikviečia direktorius Mejersas, liepia paruošti laivo sąmatą ir pristatyti iki pietų pertraukos.

Išėjusi iš direktoriaus kabineto nuskubu į darbų klasę, bet durys užrakintos. Nebėra laiko ieškoti Abernačio. Jau prasidėjo pirma pamoka. Mano klasėje mokiniai siautėja. Prireikia kelių minučių sutramdyti maištautojus ir pradėti pamoką. Deja, įsiaudrinę mokiniai taip ir nesusikaupia.

Per kitą pertrauką įžengiu į mokytojų kambarį išsekusi. Tramdyti maištingus paauglius tikras vargas, o diena tik prasidėjo. Mokytojų kambaryje randu tik fizikos ir istorijos mokytojus. Pasisveikinusi pasidarau kavos ir prisėdu. Kelios minutės atokvėpio ir galimybė susirikiuoti padrikai prasidėjusią dieną.

Pirma, turiu susitikti su Džeimsu Abernačiu ir paprašyti surašyti reikiamas medžiagas ir jų kainas. Antra, turiu atrasti laiko tarp likusių pamokų ir sužinoti, kiek kainuos kostiumų nuoma. Trečia ir svarbiausia – privalau sudėlioti darbų planą. Laiko iki Kalėdų vis mažėja.

Darbų mokytoją randu tik prieš trečią pamoką. Pasijuntu kvailokai, kad neperžiūrėjau tvarkaraščių ir nesusipratau, jog pirmos dvi pamokos atšauktos. Džeimsą randu sėdintį prie savo stalo ir kruopščiai kažką rašantį.

– Atsiprašau, – tyliai sakau pasibeldusi ir atvėrusi duris.

Šviesiaplaukis vyras pakelia galvą ir pažvelgia į mane. Dailią tiesią nosį puošia akiniai storais mėlynais kvadratiniais rėmeliais. Tokie akiniai keistai tinka šiam raumeningam vyrui ir daro jį dar seksualesnį. Akiniai suteikia solidumo ir kuria išmintingo žmogaus įspūdį. Mano kūnas akimirksniu sureaguoja, norisi sucypti iš malonumo matant tokį vaizdą.

– Labas. Kas nutiko? – ramiai klausia jis nužvelgdamas mane.

– Direktorius prašė parengti sąmatą, – nuriju burnoje susikaupusias seiles.

– Jau padaryta, – jis ištiesia popieriaus lapą. – Juk sakiau, mano pagalba reiškia kitą lygį.

– Ar tu ne per daug save aukštini?

Perdėtas jo pasitikėjimas savimi tiesiog kelia juoką.

– Aš viską darau tobulai, mieloji, – jis primerkė akis ir atsilošęs susineria rankas ant krūtinės. Arogancija kaip tirštas dūmų kamuolys tvyro aplink šį vyrą. Reikia jį nuleisti ant žemės.

– Tačiau tobulumui ribų nėra.

– Deja, jau seniai peržengiau tas ribas.

– Jei tai iš viso įmanoma, tavo gyvenimas turėtų būti ganėtinai nuobodus.

– Nepasakyčiau, jog mano gyvenimas nuobodus, ypač dabar, – sako jis pabrėždamas paskutinį žodį ir šyptelėjęs pamerkia man akį.

Neištvėrusi įtampos čiumpu išlaidų sąrašą ir sprunku iš klasės. Širdis stipriai dunksi į šonkaulius. Rankos dreba, o tarp kojų maudžia. Tas vyras savo kalbomis ir žvilgsniais įžiebė žiežirbą mano kūne ir mintyse. Kas kartą jam taip elgiantis, galvoje ima suktis erotiški vaizdiniai.

Trokštu, kad jis pakiltų nuo kėdės ir priremtų mane prie vieno iš stalų. Kvailiau turbūt negalėčiau sugalvoti. Užvis blogiausia, jog trokštu, kad jis manimi domėtųsi, trokštu suvilioti jį. Ak, jei tik nė vienas iš mūsų neturėtume sutuoktinių. Ne. Privalau mesti tai iš galvos ir tramdyti savo fantazijas.