Kora Zalvares Randelo vidurinės, Minesotos valstijoje, matematikos mokytoja. Jau šešerius metus ištekėjusi už Santjago Zalvareso, despotiško ir visiškai ja nebesidominčio vyro. Nuobodus ir tingus gyvenimas jos maksimalistines svajones visiškai sužlu...
Kai pasibaigus darbo dienai išeinu iš mokyklos, Santjagas manęs jau laukia. Nužvelgiu purvais aplipusį pikapą ir nusipurtau. Jau visą mėnesį reikalauju vyro nusiplauti automobilį, bet jam tai nė motais. Susiraukusi atsisėdu į keleivio sėdynę ir pasisukusi imu ieškoti saugos diržo. Jis vėl vežėsi kokį nors darbininką – diržo prisegimo aukštis pakeistas. Pasigręžiu ketindama jį pasitaisyti ir pastebiu susigūžusią figūrą, skubančią iš pastato. Džeimsas. Visą dieną jo nemačiau ir dabar dilgteli širdį. Kas per nesąmonė? Čiupusi diržą prisisegu. Santjagas užveda variklį ir pajuda.
– Kitą savaitę man teks dirbti, – šaltu balsu praneša vyras. Atsisuku į jį ir nužvelgiu trumpais juodais šeriais apžėlusį žandikaulį. Ketinome antradienį važiuoti į Mineapolį.
– Tai teks išvažiuoti trečiadienio vakarą, – sakau.
– Ne. Mes nevažiuosime į Mineapolį.
– Ką?
– Atsiliekame nuo terminų. Teks likti namie.
– Bet juk Padėkos diena. Visada važiuojame pas tėvus. Tai tradicija.
Viskas jau suplanuota. Mano akyse kaupiasi ašaros. Labiausiai už viską nekenčiu, kai griūva planai. Velniai rautų tą Santjagą ir jo darbą. Tik per jį atsidūriau čia.
Santjagas daugiau nieko nesako. Visą kelią iki namų pratylime. Taip nutinka nuolat, kai susipykstame. Nors viduje verdu iš pykčio, nieko nesakau ir aš.
Ruošdama vakarienę imu galvoti: o gal ir gerai, kad liksime namie. Turėsiu daugiau laiko ruoštis paradui. Vaikams patiko mintis padaryti laivą su grinčais tapusiais piratais. Mums turėtų padėti Džeimsas. Nors jį pažįstu tik iš važiavimo autobusu į darbą, manau, rasime bendrą kalbą. Tikiuosi.
Kita diena išaušta pernelyg greitai. Iš pat ryto pranešu vyrui, kad užtruksiu mokykloje ir manęs parvežti nereikia. Daugiau apie artėjančias šventes nė vienas nekalbėjome. Neverta. Nusiviliu autobuse neradusi vietos atsisėsti. Šviesiaplaukio mokytojo taip pat nematyti. Tikėjausi pasikalbėti su juo apie laukiančius darbus ir... vėl pajusti nuo jo kūno sklindančią šilumą. Stengiuosi negalvoti apie jį, bet vis pagaunu save svarstančią, kur jis galėtų būti. Kodėl nevažiuoja autobusu kaip paprastai rytais? Galiausiai, kodėl ilgiuosi visai nepažįstamo vyro?
Pamokos slenka lėčiau nei visada. Rodosi, visi susimokė prieš mane. Galiausiai, kai ateina laikas susitikti su mokinių komiteto atstovais, direktorius liepia pakviesti poną Abernatį. Pirma mintis – pasiųsti mokinį, bet apsigalvoju ir nueinu pati. Pamokos baigėsi, tad nuogąstauju, jog jis jau bus išėjęs. Pasibeldžiu į rudas medines duris ir laukiu kvietimo. Tyla. Nulenkiu rankeną tikrindama, ar klasė užrakinta. Durys atsidaro. Nedrąsiai įžengiu vidun. Patalpa skendi prietemoje, o ore tvyro sodrus medžio ir acetono kvapas, sumišęs su pjaunamo metalo kvapu. Šis kvapų mišinys svaigina ir atpalaiduoja. Santjagas visada kvepia medžiu. Kaip tik tai mane ramina.
Apsidairau ir tolimiausiame kampe pamatau vos praviras duris, pro kurias skverbiasi šviesa. Gal jis ten. Žengiant arčiau ausis pasiekia tylus šnaresys. Kelis kartus pastuksenu į duris ir atveriu jas.
– Abernati, tu čia? – pašaukiu ir neišgirdusi atsako įeinu į didesnę patalpą.
Kairėje stovi ilgas metalinis stalas, apkrautas lentelėmis ir įrankiais. Už jo ant sienos kabo dar daugiau įrankių ir brėžinių. Kitoje pusėje stovi medžio apdirbimo staklės ir dar kažkoks aparatas, galbūt metalui lydyti, jis atrodo jau seniai nenaudojamas. Ant medinių grindų mėtosi skiedros, keli purvini skudurai. Atsargiai juos paspiriu eidama link kabinetą skiriančios vielinės tvoros. Už jos girdėti triukšmas.
Sustingstu. Džeimsas nusisukęs kažką meistrauja. Jo judesiai tikslūs ir užtikrinti, tačiau mane priverčia stabtelėti kas kita. Vyras dirba nusirengęs marškinėlius. Raumeninga nugara blizga nuo prakaito lašelių. Juodos sportinės kelnės šiek tiek pasmukusios, matyti dvi žavios duobutės virš sėdmenų. Manyje įsižiebia kaitri liepsnelė ir raumenys tarp kojų įsitempia. Velniai rautų. Prikandu lūpą, kad neimčiau inkšti kaip alkanas šunytis, ir pradedu koneveikti save už nedoras mintis. „Nagi, Kora, žmogus dirba, o tu, ištekėjusi moteris, varvini seilę. Taip nepridera. Be to ir jis turi šeimą, tad apsiramink, nebesi mokinukė."
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Stoviu praradusi žadą ir spoksau, ne – riju akimis jo raumeningą krūtinę. Tobulu pilvo presu sruvena prakaito lašeliai. Dar nesu mačiusi tokio proporcingo ir raumeningo vyro kūno. Ką jau ten – be savo sutuoktinio, nesu mačiusi jokio kito apnuoginto vyro kūno.
– Zalvares? – Džeimsas pamoja ir aš atitokstu.
– A, taip. Atsiprašau, – nuleidžiu akis ir įsižiūriu į aukštakulnių nosis. – Tuoj vyks susirinkimas dėl pasirengimo kalėdiniam paradui ir... – užsikertu vėl pakėlusi akis į jį. Džeimsas šluostosi prakaitą skuduru. Vaizdas dar seksualesnis nei pirma matytas.
– Ir? Mikčiosi toliau? – jis kreivai šypteli. „Nagi, Kora, susiimk." Užsimerkiu ir giliai įkvėpiu.
– Tu turi dalyvauti, nes mums teks kartu viską ruošti, – pasisuku eiti, kol mintys vėl neišsiblaškė.
– Dabar pat? Man sekti paskui tave? – jo balse išgirstu kažką panašaus į pašaipą, o gal jis mėgina flirtuoti. Mano smegenys nesugeba to perprasti.
– Gal apsirengtum. Manau, mokiniai neturėtų matyti pusnuogių mokytojų.
– Bet tau juk patiktų, norėtum ir toliau gėrėtis šiais plieniniais raumenimis, – jo balsas prityla ir įgauna gundomo girgždesio. Tarp kojų vėl pajutau tvinksėjimą.
– Ak, tik nereikia. Paskubėk, – deduosi nekreipianti dėmesio į provokacijas.
Lyg vejama išlekiu į koridorių ir tik jį įpusėjusi sustoju. Priglaudžiu delną prie krūtinės ir bandau nuraminti stipriai plakančią širdį. Užsimerkus prieš akis vėl iškyla ką tik regėtas vaizdas, o ausyse skamba gundomas balsas. „Nagi, Kora, tai tik juokai. Nereikšmingi, kvaili juokeliai. Su Mija juk dažnai apsikeičiate šmaikščiomis pastabomis. Nesureikšmink viso to. Ramiai."
