Kora Zalvares Randelo vidurinės, Minesotos valstijoje, matematikos mokytoja. Jau šešerius metus ištekėjusi už Santjago Zalvareso, despotiško ir visiškai ja nebesidominčio vyro. Nuobodus ir tingus gyvenimas jos maksimalistines svajones visiškai sužlu...
Dienos bėga, o nuotaika vis prastėja. Artėjančios šventės, mintys apie Džeimsą ir jo seksualumą, nesibaigiantys vyro reikalavimai ir piktos replikos. Atrodo, kad visas pasaulis susimokė prieš mane. Galiausiai nusprendžiu važiuoti pas tėvus viena. Kostiumus paradui užsakiau Minesotoje. Bus puikus pretekstas ten nuvykti, o Santjagas lai sau švenčia kaip išmano.
Praėjusią savaitę darbai pasistūmėjo. Nors laivo konstrukciją teko keisti deniu, viskas klostėsi labai gerai. Darbas su vaikais atitraukė nuo nepadorių minčių apie Džeimsą. Kas kartą žengdama į tualetą svarsčiau, kaip elgčiausi, jei jis įsiveržtų. Mano fantazijos tiek įsismarkavo, jog ėmiau sapnuoti visas tas erotines scenas. Kaskart, pagavus jo žvilgsnį ar bendraujant, į galvą ėmė lįsti mintis apie jo norus. Tikinau save, kad nieko ypatingo nevyksta. Juk nevyksta, tiesa?
Mokykla ištuštėjo. Prasidėjo rudens atostogos. Iki kelionės pas tėvus dirbsiu viena. Eidama tuščiu koridoriumi iš mokytojų kambario šypsausi. Galėsiu dirbti niekieno neblaškoma. Nebekaisiu, vos į mane pažvelgus mėlynoms akims, ir galva pailsės nuo erotinių vaizdinių.
Baigiu daryti pirmą pusnies dekoraciją. Sukaistu ir pavargstu, tad nusirengusi nertinį prisėdu ir imu gurkšnoti jau atvėsusią kavą. Kartokas gėrimas gaivina ir suteikia energijos dirbti toliau. Nužvelgiu pakylą ir mintyse dėliojuosi tolesnius darbus.
Dėmesį patraukai trakštelėjimas prie durų. Joms plačiai atsivėrus, išnyra glėbys lentų ir jas nešantis Džeimsas. Susigūžiu. Sėdžiu ant suolo siūbuodama kojomis kaip mokinukė. Jis įeina ir nustebęs nužvelgia mane. Kai akys sustoja prie krūtinės, švelnus jų mėlis patamsėja. Vyras apsilaižo lūpas ir nežymiai krimsteli apatinę. Suspaudžiu šlaunis bandydama užgniaužti kylančią įtampą.
– Ką čia darai? – strykteliu nuo stalo ir čiupusi nertinį imu rengtis.
– To paties galiu paklausti ir tavęs, – jis padeda lentas prie gretimo stalo ir atsirėmęs susineria rankas ant krūtinės. Nužvelgiu jo kojas, aptemtas įplėštais mėlynais džinsais. Matyti raumeningos kojos. Užsigeidžiu pajausti jų tvirtumą ir kaitrą. Ne, o varge, mano mintys vėl linksta netinkama kryptimi. Nusisuku ir prieinu prie pusnies.
– Dirbu.
– Na ir kaip sekasi? – jis žengia kelis žingsnius artyn.
Kai sustoja, mus teskiria vos keli centimetrai, galėčiau priglusti prie jo. Švelnus muilo ir losjono kvapas. Šiek tiek pasisukusi priešais save išvystu tvirtą krūtinę ir ryškiai išsišovusius raktikaulius. Mes pirmą kartą stovime taip arti vienas kito ir tik dabar suprantu, koks jis aukštas ir didžiulis. Mano ūgis vos siekia metrą šešiasdešimt aštuonis centimetrus. Jis – kone dviejų metrų milžinas. Pasijuntu menka ir silpna.
– Koks susilankstęs virbas, – jis susiraukęs žiūri į mano laikomą virbalą, kuriuo ką tik kimšau sintetinius pūkus į kartono plokštę.
– Metalas suminkštėjo nuo karštų rankų, – paaiškinu. Toks vyras, o nežino elementarių fizikos dėsnių.
– O taip, – išsišiepęs taria Džeimsas. – Mano karštose rankose net plienas lydosi, – pasipūtėliškai priduria. Jis ištiesina virbalą ir atiduoda man.
– Ak, – pavartau akis. – Tu tikrai karštas, – nusijuokiu ir pamirksiu. Mano žodžiuose yra tiesos, o toks pokalbis pralinksmina.
– Norėtum pajusti? – jis šypteli ir pamerkęs akį apglėbia mane per pečius.
Akimirksniu nukaistu ir sustingstu. Jaučiu nugara ir papilve besiritančius virpulius. Taip malonu, taip gera ir lengva. Ar jis imsis ko nors daugiau? Ar išpildys bent vieną mano fantaziją? Ar jis bent numano apie jas? Ne, ne, ne! Greitai atsitraukiu. Kas per velniava, ką aš čia išdarinėju? Greitai nueinu prie tolimiausio stalo, ant kurio susidėjau savo daiktus. Turiu dingti iš čia, kol tvardausi ir nepadariau ko nors, dėl ko vėliau gailėsiuosi.
– Geros Padėkos dienos, – sakau ir išeidama uždarau paskui save duris.
Namus pasiekiu greičiau nei įprastai, o gal dėl kunkuliuojančių minčių ir sukilusių troškimų nė nepastebėjau, kaip atvažiavau autobusu? Netrukus turėtų grįžti ir Santjagas. Privalau numalšinti savo geidulius.
Įbėgusi į drabužinę ištraukiu apatinių drabužių stalčių ir iš paties dugno išžvejoju seksualius naktinukus. Juos nusipirkau, kai dar stengiausi dėl vyro. Dabar pasistengsiu jį suvilioti dėl savęs. Man reikia iškrovos, kad daugiau nekiltų minčių apie svetimą vyrą.
Kai baigiu praustis ir rengtis, išgirstu rakinamas duris. Jis grįžo.
Skubėjau išeiti iš miegamojo ir dabar jaučiu, kaip dega skruostai, širdis sparčiai tuksi. O gal taip jaučiuosi ne tik dėl skubėjimo, bet ir dėl sukilusių vaizdinių.
– Ko? – neatsisukdamas burbteli Santjagas. Jis nusiauna batus ir pasikabina paltą.
Nusileidusi iki jo, iš nugaros apsiveju jam kaklą ir pabučiuoju. Tenka pasistiebti, kad nosimi kliudyčiau ausį. Puikiai žinau, kaip jį tai jaudina. Jis atsisuka ir man tenka atsitraukti. Santjagas nužvelgia mane. Jo akyse neblyksteli jokia kibirkštėlė, bylojanti apie sukilusią aistrą. Nematyti jokio susidomėjimo.
– Na, ir ką čia apsirengei? – mesteli ir drožia tiesiai į virtuvę. – Ką paruošei valgyti?
– Save, – atsakau kiek įmanoma labiau gundančiu balsu.
– O jei rimčiau?
Sutrinku nesupratusi jo žodžių. Nejau tikrai domisi vien maistu, o gal laiko mane nevertingu užkandžiu?
– Mielasis, mes jau seniai neskyrėme laiko vienas kitam, – prieinu prie jo, stovinčio viduryje virtuvės, ir apkabinusi ranka nuslystu šonu prie papilvės. Apsidžiaugiu, kad jis nesustabdo manęs. Slenku toliau, kol galiausiai užkišu ranką už kelnių juosmens.
– Nori laiko vienas kitam?
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Vos mano pirštai priliečia šiltą glotnų odos lopinėlį, jis šiurkščiai suima mane už smakro. Tada sugriebia per juosmenį ir apgręžęs stumteli prie virtuvės stalo. Įsiremiu į jį delnais. Santjagas greitai užverčia naktinukus ant nugaros, užkiša pirštus už kelnaičių ir nutraukia jas. Šiurkštūs ir staigūs jo judesiai trikdo ir gąsdino. Anksčiau jis taip nesielgdavo.
– Nori laiko kartu? – vėl klausia ir praskėtęs man kojas staigiai įsiskverbia. – Tiek užteks ar nori dar daugiau? – jo balsas skamba grėsmingai.
Dar kelios akimirkos ir pajuntu spaudimą ties kita anga. Negaliu patikėti, kad jis taip elgiasi. Pasimuistau, bet pajutusi skausmingą dūrį sustingstu. Akyse susitvenkia ašaros, o nesibaigiantys stiprūs smūgiavimai prikausto prie stalviršio. Dar kelios akimirkos ir jis atsitraukia. Išgirstu, kaip užsisega kelnių užtrauktuką. Viskas.
– Susitvarkyk ir paruošk greičiau vakarienę.
Trinkteli virtuvės durys ir aš susmukusi ant grindų pravirkstu. Kodėl jis šitaip elgiasi? Kur dingo mano pažinotas Santjagas? Čia visai ne tas žmogus, ne tie prisilietimai....
