Kai tu išėjai (Baigta)

4 dalis

Į savo bendrabutį grįžau labai greitai, net pati nustebau, kad niekur nepaklydau. Prieš einant į kambarį nusprendžiau atidžiau patyrinėti visa bendrabutį. Tiesu taikymu nuėjau į virtuvę, čia buvo kelios merginos, kurios labai kažką energingai aiškinosi. Jos mane pamačiusios iš karto už tilo ir pasižiūrėjo. Viena iš jų išėjo į priekį.

-Sveika, tu turbūt būsi naujokė. Aš Džesika, o čia mano draugės Liusė ir Sara, - prisistatė žavinga blondinė, kuri atrodo lyg ką tik nužengusi nuo podiumo. O jos draugės tik pritardamos linksėjo, atrodė labai juokingai. Jau viskas aišku, kas čia "mis pasaulį" vaidina.

-Sveikos, aš Klara,- pasakiau visai abejingai ir praėjau pro jas. Jau ko tai man mažiausiai reikia tokių draugų, aš visada nemėgau žmonių, kurie save laiko geresniais nei kiti. Niekada nesupratau, kodėl tokiems žmonėms reikia tyčiotis iš silpnesnių, kurie nesugeba patys apsiginti. Todėl visada stengiausi išlikti neutrali, kad galėčiau su jais bendrauti ir su paprastais žmogeliukais. 

Išskubėjau iš virtuvės, kad tos merginos vėl neprisikabintų. Šalia virtuvės buvo svetainė, labai jauki, tačiau nėjau, nes jau ten keletas žmonių buvo, todėl nusprendžiau toliau tęsti savo susipažinimo kelionę. Antrą aukštą sudarė kambariai ir biblioteka, kuri nebuvo labai didelė, tik kelios lentynos knygų ir keli kompiuteriai. Užlipusi laiptais į trečią aukštą pamačiau tik kambarius, todėl nesivarginau toliau apžiūrėti. 

Grįžusi į kambarį pamačiau Samantą, kuri gulėjo ant savo lovos ir vartė kažkokį žurnalą. Tik pamačius mane ji nusišypsojo ir pašoko nuo lovos.

-Aš pagalvojau, gal tau reiktų pagalbos išsikraunant daiktus?- paklausė. Ji labai miela, bet tikiuosi nebus tokia visada.

-Jei tik nori,- paskiau ir nuėjau iki savo lovos. Girdėjau, kaip ji suploja rankutėmis ir prisiartina prie manęs.

-Pamatysi tau čia patiks, gal iš pradžių bus keista, nes čia kitaip nei normalioje mokykloje, tačiau visai įdomu,- padėjo atsegti lagaminą.

-Kiek laiku tu jau čia?

-Jau treti metai,- pasakė ir pastebėjau, kad jos energingumas šiek tiek sumažėjo. Atrodė tikrai labai liūdna, tačiau greitai vėl persimainė ir  išsišiepė. -Nagi pradėkime, nes iki vakaro neiškrausime, - pridūrė juokdamasi. Aš tik pavarčiau akis ir pradėjau iškraustyti lagaminą, Samanta parodė, kur galiu viską susidėti, kurios spintelės mano. Užtrukome apie dvidešimt minučių, kol viskas buvo savo vietose. Stovėjau prie savo spintos ir kabinau likusius drabužius.

-Šioje nuotraukoje atrodote labai laimingi,- pasakė Samanta, o aš atsisukau ir pamačiau jos rankose mano šeimos nuotrauką.

-Taip, tokie buvome,- atsakiau ir toliau baiginėjau kabinti drabužius.

-O kur tavo tėtis? Nes šiandien jo nemačiau, - pasiteiravo. Iš karto subjuro mano nuotaika, uždariau spintos duris ir tiesiog žiūrėjau į jas, niekaip neprisiverčiau to pasakyti. - Jis mirė?- bandė spėti. Mane privertė atsidusti ir atsisukau.

-Taip jis mirė,- atsakiau ir nuėjau į vonią. Tačiau išgirdau, kaip ji atseka mane. Rimtai? Kas su tavimi negerai?

-Mano mama irgi mirusi,- pasakė, kai užėjo į vonią. Apsimečiau, kad peržiūrinėju visa savo kosmetinę. Nenorėjau sakyti "užjaučiu", nes žinau, kad man visiškai vienodai ir nerūpi, jog jos mama mirusi. Šitas žodis praranda savo reikšmę, jei sakai nenuoširdžiai. Jei būčiau pažinojusi, gal ir kažką pasakyčiau panašaus : "Man taip gaila", "Labai tave užjaučiu" ir t.t. Tačiau nepažinojau, tai kam tada apsimetinėti, nes pati negalėjau klausytis žmonių, kurie bandė parodyti gailestį man, nors iš tikrųjų jiems buvo visiškai vienodai. -Ji mirė prieš septynis metus, kai dar buvai labai maža,- ji toliau tęsė. Prisiverčiau pasižiūrėti į ją, Samanta rankose laikė mano šeimos nuotrauką, tačiau mintyse regėjo savąją. 

-Kas jai nutiko?- paklausiau, nes tikrai pasidarė smalsu. Ji pakėlė savo mėlynas akis ir pasižiūrėjo į mane.

-Avarija, siaubinga avarija,- pasakė ir nusivalė ašarą. Aš atsirėmiau į kriauklę ir toliau laukiau. Mačiau, kad jai reikia, jog kažkas išklausytų. -Man buvo tik dešimt metų, kai tai įvyko. Man niekas dar iki šiol nepasako dėl ko viskas įvyko, tipo buvo blogas oras ir ji nesuvaldė mašinos, bet aš kažkodėl tuo netikiu. Visada nujaučiau, kad kažką nuo manęs slepia, bet niekas nepadėjo išsiaiškinti,- taip tyliai pasakė, kad vos galėjau išgirsti.

Samanta nuslydo siena ir atsisėdo ant grindų, prisitraukdama kelius prie savęs. -Buvo labai sunkus etapas, mano tėtis palūžo ir pradėjo gerti, pirmą kartą mačiau, kai žmogus akimirksniu sunyksta, lieka tik kūnas, be emocijų ir šaltas kaip ledas. Tačiau atgavo protą, kai iš jo vos vaikų tarnyba neatėmė manęs. Tada jis vėl pradėjo rūpintis manimi, tačiau vis tiek labai kentėjo. Mes turėjome tik vienas kita, nesakau, kad neturėjome giminių ar draugų, bet čia ne tas pats,- ji pasižiūrėjo į mane. Aš linktelėjau parodydama, kad suprantu, nes tai gryniausia tiesa. 

-Kelis metus taip ir gyvenome, kai vieną dieną jis grįžo labai laimingas ir energingas. Maniau atėjo pasaulio pabaiga, nes tėvas išprotėjo,- nusijuokė ir mane privertė šyptelėti. -Tačiau jis neišprotėjo, o susirado moterį, kuri vėl jį pavertė laimingu. Vėliau viskas labai greitai klostėsi, net nespėjau susigaudyti. Tėvas vedė ją ir apgyvendino su mumis. Klarisa man nepatiko, nes buvo dviveidė, prie tėvo elgdavosi gražiai su manimi, o kai likdavome vienos ji įžeidinėdavo ir meluodavo tėčiui, kad aš padariau tą ir aną. Kol galiausiai ištrėmė į šį internatą,- nuleido galvą ir pradėjo kūkčioti. 

Dabar pradedu suprasti, kodėl ji bando visiems atrodyti linksma, net nebūčiau pasakiusi, kad ji galėtų tiek išgyventi. Todėl nuskubėjau iki jos ir apkabinau. Jai reikia pagalbos, nes per ilgai kentėjo viena. Nors ir sakiau, kad man nereikia draugų, bet man teks būti Samantos drauge. Ji per daug silpna, todėl bijau, kad gali sau kažką pasidaryti, tuo net neabejoju, jog ateitį ji galėtų pakelti ranką prieš save, jei nesulauks pagalbos. Nors mes tik neseniai susipažinome, bet man jau dabar ji rūpi ir atiduosiu visa save, kad galėčiau tik padėti. 

-Nagi kelkis, laikas eiti į lovą. Ryt laukia sunki diena, todėl turime pailsėti,- pasakiau ir padėjau atsikelti nuo grindų. Ji atrodė tokia silpna ir pažeidžiama, kad man iš tikrųjų pasidarė labai gaila. Padėjau atsigulti ir užklojau. -O dabar pabandyk užmigti,- pasakiau ir glosčiau jos plaukus, kol galiausiai jos kvėpavimas susilygino ir užmigo. 

Ilgai dar stebėjau ją ir apmąsčiau viską, ką išgirdau. Jos mama ištiko avarija, kaip ir mano tėtį, abiem pasitaikė blogas oras, lietinga diena. Samanta nujaučia, kad kažkas daugiau įvyko, jog tai nebuvo nelaimingas atsitiktinumas, kaip ir aš apie tą patį galvojau. Man buvo tikra mįslė, ką mano tėtis galėjo veikti už miesto vėlai vakare. Kažkas man čia nesiriša, kyla klausimas: "Tai kas iš tiesų įvyko tą vakarą?". Su tuo klausimu ir užmigau.