Kai tu išėjai (Baigta)

35 dalis

-O Dieve,- sušuko Sara ir aš į ją pasižiūrėjau. Nors ir bandė paslėpti šypseną, bet aš ją jau senai perpratau ir supratau, kad ji norėjo, jog pamatyčiau šį vaizdą. Maiklas atsitraukęs pasižiūrėjo į mane, jo akyse nebeliko tos šilumos ir meilės su kuria į mane visada žiūrėjo. Jam atrodė visai nebuvo gėda ir tikrai nesigailėjo. Aš priėjau prie Maiklo, kuris stebėjo mane ir pakėlusi ranką trenkiau per veidą. Girdėjau, kaip mergina jam už nugaros aikteli. Jis užsiėmęs už skruosto visas piktas atsisuko į mane ir norėjo trenkti, tačiau jį sustabdė.

-Nedrįsk,- piktai tarė Benas iš kažkur atsiradęs. Maiklas piktai pasižiūrėjo į jį. Pajaučiau, kaip Benas mane pastumia už savęs ir kažką pasako Maiklui, tačiau aš nieko negalėjau suprasti, nes jutau, kad akyse kaupiasi ašaros, todėl greitai apsisukau ir išbėgau iš šios patalpos. Dar girdėjau, kaip kažkas mane šaukia, bet nesustojau ir toliau bėgau. Bėgdama lauke paslydo ant ledo ir gerai tėškiausi ant užpakalio. Bandžiau atsistoti, bet jau visai jėgų neturėjau. Atrodo griūna dangus, dingsta oras iš plaučių ir negaliu niekaip kvėpuoti, tik žiopčioju, kad bent kažkiek įkvėpčiau, bet panika užvaldo ir nieko neišeina.

-Nusiramink ir ramiai įkvėpk,- šalia atsklinda balsas, bet aš negaliu, tiesiog negaliu. Jaučiu, kad kažkieno ranka švelniai masažuoja man nugarą ir tai mane šiek tiek ramina. -Einam su manimi, čia nelabai vieta rodyti jausmus,- tarė ir padėjo man atsistoti, atsisukusi nustebau, nes nesitikėjau, kad ji gali kažkam padėti. Tačiau šiuo metu neturėjau daugiau kuo pasitikėti ir leidžiausi vedama.

Praėjo kelios dienos ir aš jaučiuosi, kad iš manęs visiškai nieko nebeliko. Nieko nevalgau, negeriu, tik žiūriu į vieną tašką ir noriu tik vieno - dingti iš šio gyvenimo. Tik vieno negaliu suprasti ar jis mylėjo mane, ar jis visą laiką apsimetinėjo. Greičiausiai antras variantas, nes kai myli, taip neskaudini kito žmogaus ir bandai išsiaiškinti. Jis per šias dienas net nebuvo pasirodęs, nebandė atsiprašyti ar pasiaiškinti, visiškai nieko.

-Dar ilgai čia savęs gailėsiesi, ar jau pagaliau kelsiesi ir parodysi tam mulkiui, kur jo vieta,- sušuko Džesika, aš pasižiūrėjau į šviesiaplaukę, kuri atrodė tikrai pritrenkiamai, o aš turbūt atrodau kaip baidyklė, bet koks skirtumas. Aš užsiklojau savo pledą ir vėl žiūrėjau į sieną. -Kaip apgailėtina,- sumurmėjo ir šalia prisėdo.

-Niekas tavęs neverčia čia būti,- atsakau ir užsimerkiau, girdėjau kaip ji garsiai atsidūsta.

-Tikrai tavęs nepaliksiu vienos,- atsakė ir pajaučiau jos ranką ant kojos. Aš atsimerkiau ir pasižiūrėjau į ją, dabar ji atrodo visai kitas žmogus, nei buvo prieš kelias dienas. Tai ji man padėjo atsikelti ir visą vakarą tvirtai apkabinusi laikė, kol aš žliumbiau ir visiškai nesitvardžiau. -Šiuo metu tu blaiviai negalvoji, todėl geriau aš tave prižiūrėsiu,- pasakė ir bandė šyptelėti.

-Kodėl?

-Kas kodėl?- paklausė.

-Kodėl tu čia ir man padedi?- paklausiau ir ji šiek tiek apgalvojusi atsakė.

-Aš žinau, ką tu išgyveni, pati buvau išduota ir žinau, ką tai reiškia, todėl neketinu tavęs palikti,- atsakė ir apie kažką užsigalvojo.

-Nenoriu čia būti,- pasakiau, o ji į mane pasižiūrėjo.

-O kur nori?- paklausė sunerimusi.

-Nežinau, bet kur, tik ne čia. Viskas man primena jį, todėl negaliu čia būti,- lūžinėjančiu balsu pasakiau ir vėl jaučiau, kai per skruostą nurieda ašara. Maniau, jau visas išverkiau, pasirodo klydau, nes vėl pradėjo lietis. Džesika iš karto prisiartino ir apkabino.

-Gerai, aš žinau, kur galėtume praleisti kelias dienas,- tyliai pasakė ir išgirdau, kai kažkas įsiveržia į kambarį. Atsitraukusi pamatau Džoną, kuris sustingęs žiūrėjo į Dreskią ir tada į mane.