Kai tu išėjai (Baigta)

26 dalis

Dienos bėgo akimirksniu ir aš visaip bandžiau suspėti susigaudyti, kas vyksta. Šiandien naujųjų metų išvakarės ir mes su Samanta ruošiamės vakarėliui, kuris vyks pas Džoną namuose.

-Parašė Lukas, kad jau atvažiuoja, turime paskubėti,- pasakė Samanta žiūrėdama į telefoną, o aš pabaigiau dažytis ir mes išėjome iš jos kambario.

-Laukiu, nesulaukiu, kada pamatysiu Maiklą,- tariau ir išsišiepiau pagalvodama apie jį. Mes jau pora, kaip du mėnesiai ir dar vis negaliu prie to priprasti. Girdėjau, kai Samanta prunkšteli.

-Tu jo nematei tik dvi dienas, - atsakė ir keistai pasižiūrėjo į mane.

-Tai labai ilgai,- sumurmėjau ir nulipome laiptais į svetainę, kur buvo jos tėtis ir pamotė Klarisa. Ji pamačius mus nusišypsojo ir prisiartino.

-Kaip gražiai abi atrodote,- pagyrė, nors ir sakė nenuoširdžiai. Mes tik pavartėme akis ir praėjome pro ja. Samanta nulėkė iki tėčio atsisveikinti ir mes išėjome į lauką, kur jau laukė Lukas.

-Kaip aš jos negaliu pakęsti,-sumurmėjo Samanta, kai leidomės laiptais.

-Visiškai tau pritariu, per tiek laiko kiek pas tave gyvenu, įsitikinau, kokia ji yra gyvatė,- atsakiau draugei ir apglėbiau. -Bet neleisk sau susigadinti nuotaikos, nes ji to neverta. Tik pagalvok mes turime tokius gražius ir karštus vaikinus, o ji su tavo senuku, tai tu gali įsivaizduoti, kaip ji pavydi,- kvatodama tęsiau, o Samanta išsišiepė.

-Tu teisi, taip ir reikia tai kalei,- sušuko ir nustriksėjo iki mašinos.

-Sveikas, - pasakiau, kai įlipau ir vaizdas, kurį užtikau nebuvo jau toks malonus. Samanta su Luku bučiavosi ir ignoravo, kad ir aš čia. -Tai gal jau važiuojam,- sušukau, kad tie pagaliau nustotų ir pradėtų važiuoti.

-Ko tokia pikta, Klara?- paklausė Lukas ir pagaliau užvedė mašina.

-Aš ne pikta,- sumurmėjau.

-Ji nekantrauja pas Maiklą,- atsakė Samanta ir pasižiūrėjo į mane. Aš tik pavarčiau akis ir stebėjau pro langą lekiančius vaizdus. Kaip pagaliau sustojome prie Džono namo, net šūktelėjau iš džiaugsmo ir nieko nelaukusi išlipau iš mašinos. Dar spėjau išgirsti, kai Samanta ir Lukas iš mano reakcijos kvatojasi, prieš man uždarant duris.

Džono namas nebuvo didelis, bet paprastas ir jaukus. Šiandien turėtų susirinkti nemažai šaikos, bet man svarbiausias yra Maiklas, kurio nemačiau pora dienų, nes buvo išvykęs namo. Nieko nelaukusi užėjau į namą ir dairiausi savo vaikino, kai pajaučiau, kad kažkas apsikabina mane už nugaros. Tai buvo Džonas, galėjau užuosti jo saldžius kvepalus.

-Sveikutė, kaip gera tave matyti, - pasakė ir stipriai apkabino.

-Man ir, - atsakiau ir atsitraukiau. -Gal matei Maiklą?- paklausiau.

-Jūs, kaip visada, be vienas kito negalite gyventi,- atsakė šiek tiek liūdnokai, aš prisimerkiau ir pasižiūrėjau į Džoną. -Jis lauke,- pasakė ir aš linktelėjusi nulėkiau į kiemą.

-Maiklai,- sušukau, kai pamačiau jį ir kitus vaikinus. Jis staigiai atsisuko ir išsišiepė išgirdęs mane. Aš greitai nubėgau iki jo ir šokau į glėbį. Maiklas mane apsuko ratu ir tvirčiau prisitraukė.

-Kaip aš pasiilgau tavęs, mažute,- pasakė ir aš atsitraukiau, kad galėčiau pasižiūrėti į jo dieviška šypsena.

-Aš ir, - pasakiau ir karštai pabučiavau. Vėl galėjau jausti jo lūpas ir rankas, kurios tvirtai mane laikė. Atsitraukėme vienas nuo kito ir šiltai šypsojomės. Tik tada atkreipiau dėmesį į kitus, kurie visa laiką spoksojo į mus, šiek tiek nejaukiai pasijaučiau, tačiau kam tai rūpi, kai šalia manęs vaikinas, kuris visada apgins.

-Penkios, keturios, trys, du, vienas!!... Su naujais,- aplink visi šaukė. -Su naujais, Klara,- pasveikino mane Maiklas ir karštai pabučiavo.

-Ir tave,-  atsitraukėme ir apsikabine žiūrėjome, kai dangų papuošia įvairios spalvos. Šiuo metu vėl jaučiuosi laiminga ir mintyse pasveikinu savo tėtį su naujais. Tai pirmi metai, kai mes nešvenčiame kartu ir daugiau nebešvęsime. Mūsų šeimoje buvo tradicija- naujųjų metų išvakarėse susirinkdavo visi mūsų draugai į kaukių vakarėlį. Tai būdavo nuostabus vakaras, kuriame netrūkdavo žaidimų, šokių ar dainų. Net mano draugai visada norėdavo ateiti ir nereikėdavo sukti galvos, kur švęsti naujus. Šiek tiek nusiminiau apie tai pagalvojusi ir Maiklas tai pastebėjo.

-Kas nutiko?- švelniai pasiteiravo.

-Tik prisiminiau savo tėtį,- liūdnokai atsakiau ir pasižiūrėjau į Maiklą, kuris supratingai mane apkabino ir tvirtai laikė savo glėbį.

-Puikiai tave suprantu, mano tėtis paliko mus, kai buvau mažas ir tikrai žinau, kaip dabar jautiesi. Tik prisimink, kad tave tėtis labai mylėjo ir tikrai nenori, kad dėl to liūdėtum,- švelniai tarė ir tvirčiau apkabino.

-Žinau, tik mes su tėčiu buvome tokie artimi ir dabar jo nebėra, net atrodo, kad grįšiu namo ir pamatysiu jį kvailai apsirengusį, kuriuo nors personažu ir šokdinant mamą,- nusijuokiau tai prisimindama. Mano tėtis buvo išprotėjęs dėl šokių, visada kai tik pasitaikydavo galimybė, jis šokdavo ir įtraukdavo mus visus į tai.

-Būčiau norėjęs susipažinti su tavo tėčiu, kiek pasakojai supratau, kad jis labai šaunus žmogus,- pasakė ir pasižiūrėjo į mane.

-Aš ir būčiau to norėjusi,- apsivijau Maiklo liemenį ir prigludau. Taip kelias minutes pastovėję nusprendėme grįžti į vidų, nes buvo labai šalta. Visi sau linksminosi ir aš pasidaviau šiai nuotaikai, ir leidausi atsipalaiduoti bei pamiršti visus rūpesčius ir negalvoti, kas manęs dar laukia, nes nauji metai tai tik nauja pradžia su kuria ateis nemažai išbandymų ir nelengvų akimirkų. Tik ar bus taip lengva ištverti ir išlikti savimi, kai gyvenimas atims brangiausia žmogų pasaulyje.