Soulmate

Širdies kuždesiai

Ar galima kas nakt svajoti apie tą, kuris niekada tau nepriklausė? Ar galima svajoti apie akimirkas su juo, žinant, kad jos išsisklaidys kaip lengvas rugsėjo rūkas? Ar galima taip stipriai prie ko nors prisirišti, net jei viskas tėra tik vaizduotė? Ar galima taip beprotiškai mylėti tą, kurio taip niekada tikrai ir nepažinojai?
Kas anksčiau jai leisdavo atsipalaiduoti ir nors akimirką pabūti laiminga, dabar varė iš proto. Kas nakt prieš užmiegant, ji negalėjo negalvoti apie tave. Juokinga, tačiau visa tai jai suteikė stiprybės ir šilumos. Ji galėdavo taip išbūti iki paryčių. Vis permąstydama tą pačią akimirką. Akimirką, kai sutinka tave. Kai šiltą vasaros naktį gulint drauge ir stebint žvaigždes, ji stebi tavo akis. Kai jūsų žvilgsniai susitinka. Kai tu ją laikai savo glėbyje. Ar kai du kūnai tampa viena siela.
Ir kas kart ji stengdavosi tas akimirkas padaryti idealias.
Tačiau dabar jos ją kankino. Ji suprato jų beprasmiškumą. Ji stengėsi nuo jų bėgti. Ir kuo toliau. Tačiau kas kart vis suklupdavo. Jai skaudu, nes tenka paleisti tave. Tokį, kokį įsivaizdavo. Tokį, kuris jai kas vakarą teikdavo džiaugsmą ir meilę. Tokį, kuris galėdavo suvirpinti jai širdį.
Ji žino, kad tai negali tęstis. Kad tai ją sužlugdys. Ir ji bando. Iki pat paryčių. Ne svajodama, bet uoliai kovodama.
Tačiau visada, nesvarbu kur ir kada, tie slapti širdies kuždesiai jai vis primena tave ir išspaudžia tą mažą, vos pastebimą nuoširdumo šypsnį.