Žiemos vakarais... (✔)

3

  Kiekvienas ketvirtadienio vakar praleistas su juo tampa įsimintinas. Sausio aštuonioliktoji taip pat.

-Kaip manai,-kalbėjo jis. -ar įmanoma suskaičiuoti žvaigždes?

Tyliai nusijuokiu bijodama sugadinti nakties tylą.

-Kvailas klausimas, juk žvaigždžių virš mūsų galvų milijardai!-tariu atsisėsdama priešais didelį ąžuolą, vis dar stipriai įsikabinusį paskutinių suvytusių lapų.

Taileris kiek susiraukęs atsisėda šalia ir pakelia akis į geltonais žiburėliais išmargintą dangų.

-Kažkas ne taip?

-Miego trūkumas.-sumurma jis.

Vaikino akys akimirkai apsiblausia, tačiau greitu metu vėl nušvinta gintarine spalva. Paliečiu jo veidą ir nykščiu perbraukiu per šiurkščią kelių dienų barzdelę. Kažkas jam nedavė ramybės ir tai puikiai matėsi iš jo veido.

-Tu apgailėtinas melagis.-sušunku ir kuo pikčiau pažvelgiu jam į akis.

-Visai ne!-juokdamasis taria vaikinas ir sugriebia mane už alkūnės.

-Ką darai?

-Manau būtų visai nieko tave išmaudyti.-tarsteli jis su pašaipia šypsenėle veide.

Paklaikusiomis akimis pažvelgiu į Jį, tačiau mano prašymai buvo neišgirsti. Veidą paliečią šaltas sniegas...

-Taileri! Ne... Oi, šalta!

Springdama sniegu ir bandydama išsivaduoti iš stiprių vaikino gniaužtų trumpam pagalvoju koks gyvenimas būtų be jo?

Paskutinį kart sušiaušęs plaukus Taileris atsitraukė duodamas vietos man išsikrapštyti. Skardus juokas pasiekė mano ausis taip trumpam supykdydamas.

-Visai nejuokinga...-suburbu keberiodamasi iš pusnies.

Vaikinas atsikosti ir skausmo iškreiptu veidu nusisuka nuo manęs.

-Taileri?-susirūpinusi paklausiu ir atsistoju ant kojų.

Jis vėl įprastu veidu atsisuka ir nupurto likusį sniegą man nuo plaukų.

-Ko gero busiu peršalęs.-paprastai besišypsodamas taria jis.

Tačiau tą dieną dar nežinojau ką mums yra paruošęs gyvenimas. Taip pat nė nenutuokiau, kad man gresia Jo netekti...