Žiemos vakarais... (✔)

7

( Po mėnesio )

Paskutinės žiemos snaigės leidosi ant šaltos žemės. Kovo dvyliktoji buvo siaubingiausia iš visų mano dienų gyvenime. Aš netekau jo...

Dar matau jo veidą... Girdžiu jo paskutinius žodžius...

-Prižadėk, prižadėk man,-tarė jis tyliai.

Pasilenkiau arčiau jo ir stengiausi suvaldyti ašaras.

-Ką?-paklausiau prikimusiu balsu.

-Jog gyvensi toliau, įsimylėsi, sukursi šeimą ir nesi gręžiosi atgal į praeitį. Pamiršk mane, Lile. Tau prieš akis visas gyvenimas... Mylėsiu tave iki kol mano širdis nebeplaks, tačiau prižadėk man...

Pravirkau. Karčios ašaros riedėjo skruostais, tačiau jis nubraukė ašarą riedančią skruostu ir pažvelgė man į akis.

-Prižadu...

Po mano ištartų žodžių Tailerio širdis sustojo visam laikui...

Padėjau baltų rožių puokštę jam ant gražiai iš graviruoto kapo. Tyli rauda paliko mano lūpas. Kažkur giliai širdyje atsivėrė praraja.

-Sudie, mano meile...-sušnibždėjau paskutinį kartą.

Dievas nedavė jam gyventi, neleido džiaugtis dienos saule, stebėti nakties dangaus, tačiau leido mylėti iki kol širdis sustos...

Štai ir užsibaigė istorija kurta žiemos vakarais. Nors pabaiga ir buvo nuspėjama, tačiau man ji labai daug reiškė. Pripažinsiu, pati verkiau rašydama paskutinę dalį. Ačiū visiems kurie buvo su manimi iki galo. Su meile Trenktas Angelas♥

Baigta- 2018 m. 01-29 d.