Žiemos vakarais... (✔)

5

  Ketvirtadienis. Vasario pirmoji diena. Diena kada paaiškėjo tiesa.

  Lygiai po šešių dvidešimt išsliūkinau iš namų vien tik dėl to jog pasimatyčiau su juo. Krūtinę draskė milžiniškas skausmas kai jis šį ryt paskambinęs ištarė tokius žodžius:

-Lile, nuoširdžiai prašau aplankyk mane.-skausmo perpildytas balsas pasiekė mano ausis.

-Kas nutiko?-tariau sunerimusi pasikeldama iš lovos.

-Aš mirštu...

  Niekada taip gyvenime dar nebuvau jautusis. Atrodo lyg kas peilį suvarytų į krūtinę ir jo neištrauktų.

  Išėjusi į vėsų žiemos orą giliai atsidusau. Kaip taip galėjo nutikti? Sparčiais žingsniais žengiau link mažo autobusiuko vežančio Florianco gatvės link. 

  Važiuojant tas dvi, pilnas kančios valandas spėjau viską pergalvoti. Na, o ką man jam sakyti? Kaip pačiai jaustis po visko?

  Autobusas sustojo prie mažos raudonai dažytos stotelės. Buvau paskutinis keleivis. Pas Tailerį lankiausi vos du kart. Jis buvo dviem metais už mane vyresnis ir studijavo aktorinį. 

  Užlipusi iki trečio aukšto pasibeldžiau į pilkas buto duris. Po kelių slogių minučių jos prasivėrė, o už durų pasirodė išblyškęs vaikinukas...

-Ak Taileri!-sušukau numetusi rankinę šonan ir stipriai jį apkabindama.

-Lile...tu atėjai,-tyliai ištarė jis nusijuokdamas.

  Užėjusi vidun paskui vaikiną patraukiau link jo kambario. Erdvus, baltomis sienomis ir dvigule lova kambarys atrodė toks paprastas, jei ne šūsnis vaistų pakuočių ir buteliukų ant palangės priešais lovą.

  Vaikinas liūdnai šyptelėjęs prisėdo ant neklotos lovos ir nuleido galvą.

-Kodėl tu man nepasakei?-tariau su giliu sielvartu.

  Atsisėdau šalia jo ir apsikabinau.

  Taileris pabučiavęs mano viršugalvį atsiduso.

-Nenorėjau visko gadinti. Aš taip tave myliu, kad man sunku...

  Pirmą kartą gyvenime mačiau jį verkiantį. Ašaros byrėjo jo skruostais, o aš sėdėjau šalia ir mąsčiau kokioje mes beviltiškoje situacijoje atsidūrėme...