Kitą rytą pabudau ant parko suolelio. Tikriausiai norejau pasivaikščioti. Kažkaip net keista...naktį čia būna labai šalta...bet aš nesušalau.
Kartais tikrai atrodo, jog mano praeitis, viskas ką patyriau, pavertė mano širdį akmeniu.
Pirisminimai~
Tiesiu taikymu parbėgau namo, tuo laiku juos dar turėjau. Norėjau paskutinį kartą pamatyti mamą, ją stipriai apkabinti ir atsisveikinti. Žinojau, jog tai paskutinis kartas, kai man išėjo pabėgti iš ligoninės, tad norė jau įsitikinti, kad jai viskas gerai.
Įėjau pro duris, ir vos nenualpau. Mama gulėjo ant žemės, visa, lyg ir, sumušta, ir gailiai verkė. Aš patylomis prisiartinau prie jos ir ją švelniai apkabinau.
-N-nešdinkis iš čia,- ji sunkiai, lėtai ir graudžiai sušnabždėjo.
O aš - nedelsiau. Žinojau, kad tai bus geriausia.
Vos tik išėjau pro duris, išgirdau savo tėvą rėkiant kažką panašaus į "Aš tave nužudysiu", o šauksmą palydėjo dundesiai ir mamos riksmas.
Prisiminimų pabaiga~
Tai vienintėlis prisiminimas, kurį aš turiu. Nesakyčiau,kad jį saugau, bet...geriau turėtį šį prisiminimą, nei atrodyti pakvaišusia, kuri neatsimena nieko.
Štai taip aš ir nueidavau miegoti...su tokiomis mintimis...
Vis galvodavau...panirusi į depresijos patalus...bėgčiau, jei pajudinčiau kojas, rėkčiau, jei turėčiau jėgų, skirsčiau, jei mokėčiau, atsimerkčiau...jei nebūčiau pasidavusi.
________________________________
Nežinau, kaip jums patiks šita istorija, tai pradedu nuo trumpų dalių ^_^
Taip pat atsiprašau už šitą "depresijos" feel'a tai...ja....ačiū kad skaitot!
~✩☪︎反射 ☪︎✩
YOU ARE READING
◜ 𝙈𝙧. 𝙂𝙤𝙤𝙙 𝙂𝙪𝙮 ◞ | 𝐋𝐓𝐔 | 𝐁𝐓𝐒 | ON HOLD
FanfictionViskas prasidėjo nuo manęs, o pasibaigė mumis. Tai ~ mūsų istorija. Tai ~ mūsų gyvenimas.
