◜ 𝙈𝙧. 𝙂𝙤𝙤𝙙 𝙂𝙪𝙮 ◞ | 𝐋𝐓𝐔 | 𝐁𝐓𝐒 | ON HOLD

<9>

Skambinau kelis kartus. Niekas neatsiliepė.

Dėl viso pikto, išsisaugojau jo numerį.

•••
Nusimaudžiau ir nuėjau miegoti.
•••

Ryte atsikėliau skaudančia galva. Išgėriau vaistų ir išėjau į mokyklą.

Tą dieną jaučiausi tusčia. Lyg...lyg kažko trūktų, jaučiausi bejausmė.

Chelsea mokykloje nebuvo, ačiū dievui. Niekas neišūžė man ausų ir smegenų.

Mano laimei, mokykloje nevyko nieko nepaprasto, paskaitos ėjo labai greitai, per jas buvau susikaupusi. Daug ko sužinojau, išmokau ir jaučiausi...na, protinga.

Pakeliui namo, girdėjau trankią muziką, sklindančią iš vieno mano gatvės namų.

Tai buvo neįprasta.

Anksčiau čia niekas nekeldavo vakarėlių, ar nesikviesdavo būrio draugo išgerti, rodos, tai pirmas kartas.

-YAH! ŠTAI KUR TU!- nepažįstamas vaikinas šaukė priebėgdamas arčiau.

Nekreipdama į jį dėmesio, ėjau link savo namų.

Vaikinas pagriebė mane už riešo, tai privertė mane sustoti.

-Nagi, Seulgi, eime vidun, užbaikime mūsų reikalus.

-Po velnių ar gali nuo manęs atstoti! Mano vardas nėra Seulgi ir aš nesuprantu apie kokius reikalus tu kalbi!

-Gerai, mažute, tai nėra apie ka tu galvoji, galime tiesiog...bučiuotis? Ar tik bučiavimasis tau tinka?- jis paklausė ramesniu balsu, šypsodamasis.

Aš išplėšiau savo riešą iš jo rankų ir nubėgau namo.

Kas jis toks mano esantis?

Ar aš tikrai panaši į kažkokią Seulgi? Ne, negali būti.

Kas išviso yra ta Seulgi?!

Parbėgus namo, bandžiau nusiraminti.

"Tai...tai tik nesusipratimas. Per daug tai sureikšminu."- tariau sau.

Neužilgo turėjau išeiti į šokių būrelį.

Tačiau.....bijojau...?

Tai pirmas kartas kai aš bijau eiti savo gatve.

Paskambinau savo šokių nokytojai ir pasakiau, kad 'sergu'.

Atsiguliau į lovą, ir, kadangi buvo penktadienio vakaras, nusprendžiau nekvaršinti sau galvos dėl namų darbų, o tiesiog pažiūrėti filmą.

Žinoma, išsirinkau romantinę komediją.

••two and a half hours later••

Pasibaigus filmui, sulaukiau skambučio.

Nusivaliau ašaras, nes pastaruoju metu verkiu per kiekvieną filmą, atsikrenkščiau ir atsiliepiau.

-Uh...Sveika.

Nustebau išgirdusi Jimin balsą.

-Sveikas,- atsakiau su dar truputį užkimusiu nuo verkimo balsu.

-Viskas gerai?

-Na, taip. Tikriausiai...O tau?

-Kaip čia pasakius...

-Ką turi omenyje?- sunerimau.

-Man....man reikia tavęs.

Paspringau oru.

-Pala, ką?!

-Tu ne taip supratai! Man reikia, kad tu atvyktum pas mus....

-Kur?

-Į tuos namus, kur buvome tave nuvežę.

-Bet...aš nežinau kur tai yra...?

-Aš atvažiuosiu tavęs paiimti, būk pasiruošusi.

Jis pabaigė skambutį.

Aš pradėjau lakstyti po namus, kaip pamišusi, nes jis čia galėjo būti bet kurią sekundę.

Tik apsirengusi susivokiau;

Iš kur jis žino mano adresą?

Gerai, aš jam sakiau, kad gyvenu netoli, bet nesakiau jam konkretaus adreso!

•••
Mano mintis nutraukė skambutis.

Jimin buvo apsirengęs juodai:
Odinis švarkas, džinsai, sportbačiai.

Be žodžių išėjau pro duris, jas užrakinau ir atsistojau prieš Jimin.

Jis nužiūrinėjo mane.

-Geras aprangos pasirinkimas,- jis man nusišypsojo.

Omeny jis turėjo kelėnus siekiančią, šilkinę suknelę ir baltus sportbačius.

Atsisėdau į mašiną ir jaučiau Jimin žvilgsnį.

Atsisukau į jį.

Jis tik nusijuokė, papurtė galvą ir užvedė mašiną.

"Tikiuosi tai suveiks"- pasakė jis.

•••

Atvažiavę prie namo, išlipome iš mašinos ir nuėjome link namo durų.

Viduje girdėjau riksmus, lyg du vaikinai pykosi.

Jimin atidarė duris ir stumtelėjo mane vidun.

Vaikinų veidai atsisuko į mane, jie atrodė nustebę.

•••••••
Sooo...
issa shitty part ik ik.

Sorri, kad įkeliau po....aštuoniu dienu...?

bandysiu kitą dalį įdomesne ir ilgesne padaryt 😏🕯💡