Mačiau IU, bėgančią kuo toliau, net negalvojant apie mane. Na ir draugė...
-Na, ką, lėlyte, mes laukiame pasiaiškinimo,- išgirdau žemą balsą prie pat savo ausies.
Jo kvėpavimas nusiuntė šiurpuliukus mano kaklu.
Šiaip ne taip, sukaupiau jėgas. -Aš tau ne "lėlytė",- grubiai pasakiau dar kartą bandydama ištrūkti.
Jis švelniai nusijuokė.
-Kaip supratau, nebūsi paklusni?- jis 'sumurkė' man į ausį.
Vaikinas paėmė mane už pečių ir atsuko savo veido pusėn.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kelias sekundės, visiškoje tyloje, žiūrėjome vienas kitam į akis.
Tylą nutraukė ateinantys kiti šeši vaikinai.
Tada ir pradėjau galvoti. "Štai ir atėjo mano gyvenimo galas."
-Na, na. Ir ką gi čia turime?- pašaipiai prabilo žemiausias, mėtinių plaukų vaikinas.
-Argi čia ne ta visų mokytojų numylėtinė?
-Nejaugi?-pasakė vaikinas, laikantis mane už pečių,- Atrodo, už mokyklos ribų tu nesi tokia jau ir gerutė,- ant jo veido atsirado kreiva, pašiepianti šypsenėlė.
-Bet, kaip "moksliukė" ji visai neblogai atrodo,- prabilo plačių pečių rudaakis,- bet ne geriau nei aš!
Kiti likusieji tik pavartė akis.
-Gerai, netemkime gumos. Ar pažadi niekam neprasitarti apie tai, ka matei?
Aš energingai palinkčiojau galva. Norėjau kuo greičiau iš čia ištrūkti.
-Meluoji. Tikrai kažkam leptėlsi.
-Ne! Tikrai ne! Prisiekiu!
-Keliausi su mumis, pasirašysi ten ir ten, ir nugabensime tave namo,- man akį pamerkė vienas iš žmesnių, šviesių plaukų vaikinas.
•••••••••
Teip teip..Štai ir nauja dalis.... Labai apgailėstauju, kad ilgai nekėliau ir kad dalis labai trumpa. Bet tiesiog nėra įdėjų ir mokykloj vien ketvertus renku, tai reikia pasitempt :(( Ir tikrai stengsiuos pagerint dalių kokybę ;) Dėkoju kad skaitėt! (⭐️⭐️⭐️⭐️)
