I'm sorry...

Atsiprašau, Jess.

Louis pov.

Ahh pagaliau savaitgalis. Savaitgaliai man patinka, nes nereikia eiti į mokyklą, gali miegoti kiek nori... Beje, savaigaliais galima atsipalaiduoti. Galima išgerti su draugais ir išdulikti kokia kalę. Taip, aš nesu geras, nesu moksliukas, bet esu populiarus ir visų merginų geidžiamas. Kas man tikrai labai patinka. Aš nesu tas, kuris pamatęs pargriuvusią merginą, puls jai padėti atsistoti. Aš ne toks. Aš mieliau dar labiau ją nuskriaudžiu iš jos pasityčiodamas ir parodydamas, kur jos vieta. Gi visos merginos yra kekšės, kurioms rūpi tik pinigai ir seksas. Jos tik apsimeta šventuolėmis, bet iš tikro yra kalės. 

Kaip, kad ir vakar koridoriuje. Mano draugelis Harry pastūmė tokia JESSICA. JI  - mokyklos juokdarė ir kekšė. Sklinda kalbos, kad JI per vieną vakarėlį pasidulkino su trimis vaikinais, vienu po kitu. Nors nemanau, kad aplamai kas nors norėtų ją dulkinti. Kodėl? JI vieni kaulai ir oda, JI anoreksikė. Net nebūtų už ko paimti sekso metu. 

Nuo ko prasidėjo patyčios iš jos? Kai JI buvo šeštokė, o aš tada buvau septintokas, mes buvome draugai. JI buvo stora, bet miela ir bendraujanti mergaitė. Iš JOS visi pradėjo tyčiotis, vadinti storule ir panašiai. Pradėjo juoktis ir iš manęs, sakydavo : "Kaip tu gali su JA bendrauti? Pažiūrėk kokia JI stora! JI tave tuoj pavers tokiu pačiu kaip ir JI!". Neapsikentęs patyčių ir įžedinėjimų buvau priverstas nutraukti mūsų draugystę. Pradžioje, dar bandėme bendrauti slapta, kad kiti mokiniai, kurie tyčiojasi nepastebėtų, kad mes vis dar draugai. Bet laikui bėgant, kiti apie tai sužinojo ir tai tik dar labiau sustiprino patyčias.

Laikui bėgant, pradėjau tyčiotis ir aš. Net nepastebėjau, kaip JI iš storos tapo plona. Net per daug plona. Ir JI vis plonėjo ir plonėjo...

Mokykloje pradėjo sklisti kalbos, kad JI kekšė. Aš nenorėjau tuo tikėti, bet patikėjau. Kai iš JOS tyčiojomės vadindami JĄ pasileidėle, JI vis kartodavo, kad JI ne tokia ir verkdavo. JOS akys būdavo pilnos ašarų ir pilnos liūdesio, skausmo, baimės ir kažko ko aš nesupratau. Aš tai pastebėdavau, bet negalėdavau nieko padaryti, nes jei būčiau JĄ gynęs, būčiau taip pat likęs patyčių auka. Taip, aš savanaudis.

Neperseniausiai sužinojom, jog JI tikrai serga anoreksija. Ši žinia dar labiau pakurstė patyčias. Tyčiojuos ir aš. JI nebeverkia. JI tik žiūri bejausmėmis akimis ir stovi.
JI pasikeitė. Nešioja ilgarankovius drabužius, mokykloje nieko nebevalgo, pradėjo gauti blogus pažymius, ko anksčiau nedarydavo. Man neramu, jog JI nebūtų sugalvojusi žalotis. Nes jei taip, aš sau niekada neatleisčiau. Vakar kai iš JOS pasityčiojom, JI tik pažvelgė man į akis, kol aš tuo tarpu juokiaus ir išbėgo iš mokyklos. Vakar JOS akyse šmėžavo kažkas, ko aš nesupratau ir man tai kėlė nerimą.

Mano mintis pertraukė skambantis mobilusis. Perbraukiau per išmaniojo ekraną ir atsiliepiau.

- Sveikas, Louis! - linksmas Harry balsas pasigirdo telefone.

- Sveikas,- pasisveikinau ir iškart ėjau prie reikalo. - Kas nutiko, kad skambini? 

- Girdėjai, vakar JESSICA pasipjovė!?- linksmai paklausė Harry ir mano širdis atrodo sustojo, bet stengiausi neišsiduoti.

- Ne.

- Kaip gi taip? Gi tu JOS kaimynas. Turėtum jau senai žinoti,- toliau tauškė Harry.

- Iš kur sužinojai, kad JI nusižudė?- paklausiau klausimo šaltai, nors ir kaip skaudėjo.

- Mamai paskambino JOS mama. Gi jos draugės.

- Aaa... Gerai iki. Einu papusryčiaut ir atvažiuosiu pas tave.

- Gerai, viso,- baigė jis pokalbį ir po akimirkos telefone girdėjosi tik pypčiojimas.

Aš visdar sėdėjau ištiktas šoko. Mano bususi geriausia draugė nusižudė... Mano GYVENIMO MEILĖ... JESSICA nusižudė... Tai aš kaltas, kad JI nusižudė. Aš kaltas, kad JI kentėjo patyčias. Aš kaltas, kad JAI skaudėjo. Aš iš JOS tyčiojausi, JĄ žeminau, bet niekada nepastebėjau, kad JAI skauda. O gal nenorėjau pastebėti... Taip, pastebėjau, kad JI pastarosiomis dienomis buvo kitokia, bet nekreipiau į tai per daug dėmesio. JI tapo šalta, bejausmė. Ne JI turėjo jausmus, bet niekam jų nerodė ir niekas to nepastebėjo. Aš JĄ paverčiau tokia... Aš... Aš kaltas, kad JOS nebėra... Viskas per tą prakeiktą mano egoizmą.. Aš galėjau sustabdyti patyčias, bet to nepadariau...

Nejučia, karšta ašara nusirito mano skruostu. JI buvo geriausia mano draugė, bet aš  JĄ išdaviau, nors žadėjau to niekada nepadaryti. Man JI buvo visada brangi. Aš JĄ mylėjau, ne kaip sese ir ne kaip draugę, o kaip merginą. Bet vistiek JĄ skaudinau....

Ne. Aš negaliu verkti. Turiu išlikti stiprus. Dėl JOS. Ne dėl savęs. JI nenorėtų matyti mane verkiantį, aš tai žinau. 

- Atsiprašau, JESS,- sušnabždėjau labiau sienoms nei sau.- Aš atkeršysiu tiems, kurie iš TAVĘS tyčiojosi. Taip pat ir sau.