I'm sorry...

Aš ateisiu su TAVIM atsisveikinti.

Louis pov.

Pagaliau grįžau iš Harry namų. Jis man pasakodamas apie JESSICA visa laiką juokėsi. Atrodo, jog jis net nejaučia to nemalonaus jausmo žinant, kad yra kažkiek kaltas, kad JESS nusižudė. Harry sakė, jog JI nusižudė persipjovusi venas... Kodėl ji taip?.. Pats žinai, kvailį.

Visą tą laiką kol kalbėjausi su Harry stengiausi išlikti ramus ir neparodyti many kunkuliuojančių jausmų. 

Mano mintis nutraukė durų skambutis. Nieko kito nėra namie, tad nuėjau jų atidaryti. Už durų stovėjo JESS mama, Elizabeth. Liūdnai jai šyptelėjau ir pakviečiau vidun. Nuėję į svetainę atsisėdome, ji ant sofos, aš ant fotelio greta.

- Gal ko nors norėtumėt? Arbatos? Kavos?- paklausiau.

-Ne,- pasigirdo tylus moters balsas.- JESS nebėra. JI nusižudė.

- A..aš užjaučiu,- taip pat tyliai ištariau.- Kaip tai nutiko?

Moteris giliai atsiduso.

- Vakar. Kai grįžau iš darbo, namuose buvo mirtina tyla. Pašaukiau JESSICA, bet JI neatsiliepė. Pamaniau, gal miega. Nieko blogo neįtariau. Nuėjau į virtuvę padaryti ko nors valgyt JESS, nes JI dažnai pavargusi nueina miegot nevalgius, tad aš JAI ko nors pagaminu ir nunešu JAI į kambarį. Taip ir padariau vakar. Kambaryje jos nebuvo. Padėjau padėklą su maistu ant JOS stalo ir nuėjau iki vonios kambario. Pabarškinau į duris. Nieko. Tyla. Tada tikrai sunerimau. Nieko nelaukus atidariau vonios duris ir atrodė, jog tuoj sustos širdis. Vonioje, ant grindų, kraujyje gulėjo mano dukrelė. Pripuoliau prie JOS ir pradėjau JĄ purtyti. Nieko. Nepabudo. Kūnas buvo šaltas it ledas. Greit iš JOS kambario, nuo stalo pagriebiau telefoną ir paskambinau greitajai. Greitoji atvažiavo per kelias minutes. Greitosios darbuotoja konstatavo JESS mirtį. Jie išsivežė JOS kūnelį.

Atvažiavo policija. Jie apjieškojo vonios kambarį ir po vonios spintele atrado britvutę su kuria JESSICA persipjovė venas. Po kurio laiko grįžo Maiklas. Jis net nenuliūdo sužinojęs, kad jo DUKRA nusižudė. Jis tik pasakė, jog JI padarė visiems paslaugą nusižudydama. Ir išėjo... - pasakojo moteris trūkčiojančiu balsu.

Priėjęs prie jos, apkabinau. Elizabeth pratrūko verkti. Net nepastebėjau, kaip mano skruostais pradėjo ristis ašaros taip pat.

- Tai aš kalta, kad JOS nebėra! Aš! Aš neskyriau JAI dėmesio. Nebendravau su JA. Nebuvau su JA kai JAI manęs reikėjo,- toliau kūkčiojo moteris, o aš bandybamas ją nuraminti glosčiau jos nugarą. 

Po kurio laiko ji nurimo ir vėl prabilo:

- Louis, tu buvai JOS draugas. Aš noriu tavęs paprašyti. Ar galėsi man padėti surinkti JOS daiktus iš JOS kambario? Kai kuriuos jei norėsi galėsi pasiimti, nes aš noriu sutvarkyti JOS kambarį.

- Žinoma, kad padėsiu,- atsakiau.

- Ir dar kai kas. Norėčiau, kad jūs dalyvautumėt JOS laidotuvėse. Ar ateisit?- paklausė Elizabet.

- Ateisim,- net nedvejodamas atsakiau.

Aš ateisiu su TAVIM atsisveikinti, JESSICA.