Cigaretės | Yoonmin

11

//DAEBAK// 

-Kokia nuostabi suknelė! Dievuli, Yoongi, pažiūrėk! Nuostabi tiesa? - pakėliau akis į Miso ir linktelėjau. Suknelę, kurią ji vilkėjo manęs visiškai nedomino, todėl nusukau akis atgal į langą pro kurį žiūrėjau visą tą laiką, kol ji matavosi vestuvines sukneles.

Žmonės gatvėse atrodė laimingesni negu aš pats, su didelėmis šypsenomis ir greitais rankų gestais. Galbūt aš būčiau mėgavęsis, šitu vaizdu, ir galbūt būčiau atsipalaidavęs ir norintis patirti daugiau to Amerikietiško acento, bet galvoje ir širdyje buvo išsiplėtusi tamsi dėmė, kurios nors ir kaip norėjau, negalėjau užpildyti.

Stengiausi, tai paslėpti nuo žmonių šalimais manęs. Norėjau paskęsti toje juodoje skylėje ir būti užmirštas amžinai.

Ilgėjausi Jimin. Ilgėjausi jo beprotiškai. Norėjau jam paskambinti, išgirsti jo balsą, bet negalėjau to padaryti. Būčiau tik dar labiau įskaudinęs jį ir kartu pats save. 

Atsidūsau ir brūkštelėjau rankomis per savo naujai dažytus juodus plaukus. Prieš mums atvykstant į Ameriką, Miso pareiškė, kad nenorinti mane matyti su mėtiniais plaukais ir tą pačią dieną nusivedė jų perdažyti. Tą pačią dieną paskutinį kartą ir mačiau Jimin.

Kol sėdėjau kėdėje ir spoksojau į savo blyškų atspindį, pamačiau jį praeinantį su aukštu vaikinu, kuris atrodė kažką pasakojo jam, pažadindamas tą mielą šypseną, kurią aš taip dievinau. Tą akimirką mano jausmai buvo susimaišę. Norėjau kartu šypsotis, kartu verkti ir kartu būtų to vaikino vietoje. Tada aš tiesiog nesusilaikęs užsimerkiau, bandydamas atsiskirti nuo realybės, kurioje nenorėjau būtų.

Ir kaip atsimerkiau, akimirkai atrodė, kad mūsų žvilgsniai susitiko. Bet manau tai buvo tik mano iliuzija. Jis nesustojęs nuėjo.

Išgirdau žingsnius ir Miso grįžo vilkinti savo vasarinę suknelę. Pamačiusi mane plačiai nusišypsojo, o aš prisiverčiau kartu atsakyti bejausme šypsena. Ji turėjo suprasti.

-Eime? 

-Eime, - atsistojau ir leidau jai įsikibti man į parankę, nors troškau jos ranką numesti, kaip kokią nuodingą gyvatę.

Mums pradėjus eiti, Miso atsiduso ir pasiraususi savo ryškam rankinuke, išsitraukė savo telefoną ir kėlusi parodė man.

-Prieš kelias minutes skambino Jungkook. Jis prašė man perduoti tau telefoną, bet aš persirenginėjau, todėl negalėjau, - susiraukiau, nes tiksliai žinojau, kad ji nemėgo Jungkook ir net nebūtų davusi man su pašnekėti, net jei ją būtų kažkas padegę. - Jis sakė tau norįs kažką perduoti. 

Ji savo ilgais pirštais kažką pamaigė telefone ir po kelių sekundžių išgirdau duslų Jungkook balsą.

-"Miso?"

-Sveikas, Jungkook! Mes dabar einam su Yoongi, todėl gali pasakyti ką norėjai, - pamačiau kaip ji stipriau suspaudė telefoną. Ji neketino leisti mums pasišnekėti asmeniškai.

-"Ačiū Miso. Aš trumpai. Ar Yoongi girdi?" - Miso numykė ir vaikinas garsiai atsiduso. Kelias akimirkas telefonas skendėjo tyloje, supratau, kad Jungkook, bandė sugalvoti kaip man kažką pranešti nesukeliant jokių abejonių Miso.

-"Šiandien aš susitiko Park."

Sulaikiau kvapą ir prisiverčiau save išlementį turmpą 'Ką?'

-"Nesu dar matęs jo tokio. Jis atrodė labai prastai. Aš jį pasikviečiau pas Taehyung, ten bandžiau jam paaškinti visą situaciją, bet atrodė, kad jisai nesiklausė. Aš labai bijau dėl jo. Turėtum paskambinti ir jam visą papasakoti."