Cigaretės | Yoonmin

10

Jis dingo.

Dingo nuo to ryto kaip pabudau vienas. Be jo šilumos. Be jo kvapo. Be jo įkyrių pirštų, kurie karts nuo karto bakstelėdavo man į skruostą. Jis buvo dingęs.

Dvi savaites negavau jokios žinios iš Yoongi. Mano skambučiai ėjo į jo paštą, o žinutės nė kartą nebuvo pamatytos. Kiekvieną vakarą, po paskaitų, eidavau į barą ir sėdėdamas, laukdavau jo bet nors ir kiek laukiau niekas nepasirodė. Baro darbuotojai nežinojo nieko, tarsi mėtinplaukis būtų pradingęs, neegzistavęs. 

Ir tai varė mane išproto. Atrodė, kad buvau praradęs dalį savęs. Dalį savų jausmų. Jaučiausi, kaip tuščias kiautas. Norėjau nors akimrkai jį pamatyti. Nors akimirkai pasakyti, kaip stipriai jį mylėjau nors ir pažinojau neilgai, jausmai sakė, kad  žinojau jį visą gyvenimą.

Norėjau nors mažytės žinutės nuo jo. Pasakymo, kad jis sveikas. Kad jis laimingas. Kad išlikęs toks pat kaip visada.

Aš beprotiškai jo ilgėjausi.

//-//

Šeštadienio rytas atspindėjo mano nuotaiką. Sunkūs lietaus lašai, daužėsi į preivių veidus ir pastatų stiklus, palikdami ilgus upelius po savęs, debesys, atrodė kaip negyvi pūkuoti padarai, o viską papuošė - nežmoniškas šaltis. 

Slankiojau Seulo gatvėmis. Nenorėjau pasilinkti savo bendrabučio kambaryje, nes viskas man priminė tą vakarą. Tą vakarą, kaip pirmą kartą kažką pabučiavau. Kaip atsikračiau tos mažytės sienos, kuri mus skyrė, bet mano nelaimei; kažkas kitas stojo į jos vietą.

Mintyse siautė audra, o viskas atrodė dar painiau negu prieš tai. Bet atrodė, kad visi skendėjo tokioje pačioje nuotaikoje, kaip ir aš. Žvilgsniai įbesti į žemę, kai kur išlindę skėčių viršūnės, ir toks netikros šypsenos. Suvaidinti džiaugsmai.

Negalėjau pakelti to vaizdo ir įbedžiau akis į parduotuvių vitrinas. Norėjau surasti nors mažiausią atsakymą. Gauti nors mažiausią vilties stebūklą ir mano laimei; aš tai gavau.

Prie mažo knygyno durų, stovėjo aukštas, rudaplaukis, kuris nekreipdamas į nieką dėmesio, kažką maigė telefone ir šypsojosi. Triušiška šypsena.

Nenorėdamas prarasti vaikino iš akių, greitais žingsniais ir garsiai atsiprašinėdamas, prisiiriau prie jo, jausdamas jaudulio drugelius pilve.

-Jungkook? - vaikinas pakėlė akis į mane, priversdamas kelis lašus nukristi nuo jo plaukų. 

-Jimin. 

-Tu net neįsivaizduoji kaip džiaugiuosi, kad tave susitikau!

-Ir net nenoriu įsivaizduoti, - susiraukiau ir žiojausi atsikirsti, bet vaikinas neleisdamas man prasižioti, atsiduso. -Žinojau, ko tu čia. 

-Ar tikrai?

-Tai dėl Yoongi, argi ne? - nesulaikydamas šysenos, linktelėjau galva ir prislinkau arčiau vaikino, tarsi bandydamas sugauti jo žodžius.

-Gal žinai kažką? Jis dingo ir--

-Niekada negrįš, - susitingau, leisdamas mano šypsenai nukristi. -Jimin, aš negaliu pakęsti, kaip turiu padėti Yoongi, kaip ir dabar. Padėti jam pasakyti savo problemas, bet aš to nedarysiu. Jimin, tu esi mielas vaikinas, nors tavęs nemėgstu, patariu tau jį pamiršti. 

-Kodėl?

-Negaliu sakyti. Tai yra jo problemos. Nors kaip norėčiau tau pasakyti, negaliu, tai konfidencialu.

-Jungkook...

-Aš tikrai atsipašau, - vaikinas garsiai atsiduso ir nudelbė akis į mano batus. Keliom minutėm stojo tyla kol aš atkrenkščiau atkreipdamas jo dėmesį.