Cigaretės | Yoonmin

16

//DAEBAK//  

Žinojau, kad ant plauko stovi viskas ką buvau sukūręs per trumpą laiką. Žinojau, kad pats sau melavau, visą šitą laiką. 

Blausi, svetimo miesto, šviesa atsispindėjo ant mano rankų. Pabalę pirštai, suspaudę, laikė šaltą, tylų telefoną. 

Laukiau. Laukiau, kada išgirsiu pažįstamą melodiją ir ant ekrano sušvitės Jo  vardas, bet kaip ir kiek laukiau, mobilusis tylėjo. Matėsi tik mano, skausmo kupinas veidas. 

Ko aš tikėjausi? Turbūt, sutikęs Jį,  jis pamiršo apie mano egzistanciją. Neturėjau ko apgaudinėti. Jis naudojosi mano buvimu, nutraukti ilgas liūdesio pantis. Aš buvau niekas, tiek jam, tiek sau pačiam viduje. 

Metalo kvadratėlis, tamsėjo nuo mano persikreipusios grimasos. Kambarys, atrodė traukėsi, dusindamas mane, nematomais spygliais. Reikėjo dingti kuo greičiau iš čia, kol dar laikiausi už savo sveiko proto. 

//---//

Sustojau prie baro. Tamsinti stiklai neleido įžvelgti nuodėmingos energijos, tik ryški, kelių žodžių iškaba leido suprasti, kad stovėjau prie durų, į kažką ko galiu pasigailėti. 

Nenorėjau likti vienas, o mintis apie viduje žmonių spiečių, lyg sujudintų bitčių, traukė labiau negu tamsus viešbučio kambarys.

Stūmtelėjau duris, kartu įžengdamas į šilumą, su karčiu šaltuku. Kaip ir tikėjausi, baras skendėjo žmonių minioje, kūnai trankėsi į vieną kitą, bet kaip bebūtų keista, viskas tvyravo ramybei. Net muzika, atrodė, buvo tylesnė. 

Nuslinkau iki baro. Ant kelių taburečių sėdėjo senesni vyrukui, karštai aptarinėjantys praeitas futbolo rugtynes, o tolėliau nuo jų, susigūžusi, sėdėjo mergina. Jos lygus, ilgi, juodi plaukai, blizgėjo baro šviesose, o smulkūs pirštai, braižė apskritimus ant stikliuko, priešais ją. 

Nusukau akis nuo merginos, atsisėsdamas toliau, kitam baro-stalo gale, ranka iškveisdamas barmeną, kuris atrodė, skaičiavo minutes iki darbo pabaigos.

Šypsodamas, užsisakiau kažko iš menu, neatrodančio pavojingai mano gyvybei ir laukdamas vėl leidau akims nubėgti iki merginos. 

Ji vilkėjo trumpą, tamsiai raudoną suknelę, rankas puošė kelios apyrankės, vos tik joms sujudus, maži, saulės zuikučiai perbėgdavo lygų stalo paviršių. Bandžiau įžiūrėti jos veidą, bet kad ir kaip stengiausi, jos plaukai lyg gyvi, sukurdavo sieną, neleisdami mano žvilgsniui, prasiskverbti pro ją. 

Jos pečiai, nepastebimai judėjo į lėtos muzikos ritmą, koja, nevalingai užmesta ant kitos, suku ratukus, aukštakulniuose.

Nežinau, kodėl ji patraukė mano dėmėsį. Negalėjau atplėšti akių nuo jos, tarsi, protas būtų sakęs, kad jinai turėjo raktą į kažkokią paslaptį. Lyg būtų man siųsta.

-Ji atėjo viena, - krūptelėjau, atplėšdamas akis nuo merginos, prie barmeno, tiesančiu taure su mėlynu skysčiu viduje. -Jau kelias valandas sėdi čia. Niekam neskambina ir su niekuom nešneka. Užsisako visada to pačio sulčių kokteilio. 

Linktelėjau paimdamas taurę ir lėtai nugerdamas gurkšnį. Sultys buvo per šaltos.

-Nežinau, kodėl, bet atrodo liūdna. Bandžiau užmegsti pokalbį, bet jinai neatrodė susidomėjusi, - barmenas atsiduso ir linktelėjo atėjusiam klientui. Nežinau, kodėl man rūpėjo, bet vien mintis, kad ji atrodė liūdna, kažkodėl mane privertė pakilti nuo savo taburetės ir preiti prie jos, atsisėsdamas netoli.

Ji išgirdo mane ir pakėlusi akis, dirstelėjo mano pusėn. Pamatęs jos veidą, prisiminiau ją matęs. Rudos akys ir siauros lūpos. Kažkas rėkte rėke, kad aš ją pažįstu.