Cigaretės | Yoonmin

2

Nusisukau nuo vaikino skvarbaus žvilgsnio.

Jaučiau, kaip mano kūnas norėjo kuo greičiau keliauti pas jį. Norėjo vėl pajusti jo, glamonėjantį žvilgsnį, jo prisilietimą ir tą mielą, tingią šypseną.

Bijojau, kad mano kūnas vėl negautų savo valios ir nepradėtų bėgti pas jį, palikdamas Namjoon ir Jin, kurie tikrai vėliau užpultų su klausimais.

Mano smegenys dirbo, bandydamos surasti kokį pasiteisinimą, kad galėčiau pasprukti nuo porelės, kuri išplėtusi akis, apžiūrinėjo visą didelę baro patalpą ir kaip, kokie teisėjai, lingavo galvomis.

-Čia labai jauku, - Namjoon nusišypsojo ir dar kartą apsidairė aplink, o Jin pritardamas linktelėjo jam.

-Tikrai taip! Beto Hoseok sakė, kad čia labai geri gėrimai, - aš suklusau. - Gėrimus čia daro labai garsus ir talentingas barmenas. Jis dirba tik naktimis, iki saulės patekėjimo, o tada jis dingsta visai dienai.

-Vau, kaip tikras vampyras! - blondinas garsiai nusijuokė ir užmetė ranką per Jin ilgus pečius. -Gal nieko nelaukiam ir einam pasiimti kokteilių?

Staiga man toptelėjo mintis. Iškėliau abi rankas aukštyn ir pradėjau jom mojuoti, kaip išprotėjęs maniakas, priversdamas abu vaikinus krūptelėti iš netikėtumo.

-Aš nueisiu paimti!

-Iš kur čia dabar? - Namjoon susiraukė, o aš išspaudžiau nekaltą šypseną, kuri turbūt nei Namjoon, nei Jin nepaveikė. -Ir ko čia mosikuoji rankom?

-Na, aš pagalvojau, kad, - nutylau ir apsidairiau. Smegenys dirbo visu pajėgumu, bet nerado, nė vieno, gero pasiteisinimo. Skatinau smegenis kuo greičiau kažką sugalvoti, o akimis šluojau viską aplinkui, ir staiga mano žvilgsnis sustojo prie stalelio. Šiandien laimė buvo mano pusėje. -Jūs užimkit stalelį, o aš paimsiu gėrimus. Sutaupysime laiko, beto Joon, greičiau rastų stalą, negu aš.

-Na, jis teisus! - Jin pritardamas man  nusišypsojo, o Namjoon vis dar žiūrėjo nepatikliai į mane, bet poto linktelėjo.

-Gerai, manau, gali suveikti. Mes paimsim stalą netoliese, o tu, paimk, geriausius kokteilis, - linktelėjau ir nusekiau akimis porelę, kuri greitai pranyko tarp kitų lankytojų, palikdami mane vieną.

Negaišdamas daugiau laiko, pasileidau link baro, kartais tiesiai atsitrenkdamas į šokančius žmones, bet aš nepaisydamas jų piktų burbuliavimų, bėgau toliau.

Netrukus pasiekiau barą ir be kvapo, sudribau ant taburetės, priešais vaikiną. Vis dar gaudydamas kvapą, jam plačiai išsišiepiau.

-Oho, pas mane net bėgi, - jis sukikeno, priversdamas mano širdį dar labiau spurdėti. Buvau pasiilgęs jo. -Taigi sugrįžai, burbulų princese?

-Kaip matai, laikausi pažadų.

-Matau, matau, - jis atsirėmė į barą ir pasirėmė galvą, ranka. -Žinok, nuoširdžiai pasiilgau tavęs. Čia dažnai nevaikšto tokie gražūs berniukai, kaip tu.

-Dėkoju, - nuraudau ir pasitaisiau akinius, kurie nuo bėgimo, pavojingai kabojo ant nosies galiuko.

-Kaip visada mielas, - jis brūkštelėjo pirštais man per skruostą ir nusišypsojo plačiau, tarsi būtų patenkintas odos minkštumu, po savo pirštų pagalvėlėmis. -Mačiau, kad atėjai ne vienas.