Cigaretės | Yoonmin

4

//DAEBAK//

Devintąjį kartą apsiverčiau ant nugaros ir garsiai atsidūsau, leisdamas atodūsiui atsimušti į mėnulio apšviestas, kambario sienas. Dar kiek pagulėjęs lėtai atsisėdau lovoje, atsisukdamas į laikrodį, kuris išdidžiai kabėjo ant sienos, rodydamas 3:49 ryto.

Negalėjau užmigti, nors jutau, kaip kūnas prašėši atgal į minkštus patalus. Protas buvo visiškai pabudęs, mintys ūžė, kaip gyvas viesulas, susiliedamos į vieną sakynį, kuris man ir neleido užmigti.

Aš galvojau apie jį.

Negalėjau išmesti iš minčių, tą mielą,  rožinių plaukų vaikinuką su gan dideliais, kvadratiniais akiniais, kurie kažkodėl jį darė beprotiškai seksualų. Apie jį galvojau nuo to gruodžio vakaro, kaip jis įžengė pro baro duris.

Atsimenu, kaip vos neišmečiau taurės iš rankų, kaip akies krašteliu pastebėjau, kad jis eina prie baro. Tai buvo taip vaikiška. Jaučiausi, kaip sugrįžęs į penkiolikmetį save.

Poto karto man reikėjo kelių savaičių, kol perlipęs savo vyrišką ego, pripažinau, kad buvau įsižiūrėjęs vaikinuką. Kiekvieną vakarą laukiau vėl tų rožinių plaukų kuokšto, įžengiant pro duris, bet visada pamatydavau tik naujus baro lankytojus, arba išeinančius, vos ant kojų pastovinčius. Kažkodėl man buvo skaudus jo dingimas. Kiekvieną kartą pasirodžius ne jam, mano širdį atrodė kažkas suspausdavo lediniais pirštais ir spausdavo tol kol grįždavau namo ir netekęs jėgų susmukdavau ant lovos.

Bet tada jis sugrįžo. Negalėjau patikėti savo akimis, kaip vaikinas įžengė pro duris, iš šonų stovinčiais dviem vaikinais, kurie dėl kažko atrodė, kaip jo tėvai. Aš pamaniau, kad pagaliau išprotėjau, bet kaip vaikinukas atėjo prie manęs, supratau, kad dar likau svieko proto.

Negalėjau nustoti šypsotis. Vos tvardžiau save, kad negriebčiau jo ir neapkabinčiau. Aš pirmą kartą buvau nuoširdžiai laimingas kito žmogaus buvimu šalia. Tą dieną laimė buvo mano pusėje. Aš gavau jo numerį ir vardą, kuris buvo lygiai toks pats nuostabus, kaip ir jis pats - Jimin.

Man to pakako, kad vaikinas būtų mano galvoje visą parą. Jaučiausi tarsi televizorius, kuris visą laiką rodė vieną ir tą patį kanalą.

Akimirkai atsigavau nuo minčių srauto ir išlipau iš lovos. Nuo stalo pasiėmiau cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį, vinguriuodamas tarp nešvarių rūbų krūvų ant žemes, priėjau prie kambario lango ir plačiai jį atlapojau, pripildydamas kambarį lediniu nakties oru.

Ignoruodamas odą žnaibantį šaltuką, išsitraukiau vieną cigaretę ir prisidegiau ją. Įtraukiau giliai į plaučius dūmų, mėgaudamasis jo kvapu ir debesėliais, kuriuos palengva išpūčiau.

Po kelių minučių, kaip baiginėjau cigaretę, pradėjo lyti. Iškišau ranką laukan ir leidau lašams tyliai kristi ant mano odos.

//-//

-Yoongi. Yoongi. YOONGI, - krūptelėjau ir pakėliau akis į juodaplaukę merginą, einančia šalia manęs. -Kas tau pasidarė?

-Atsiprašau, Miso, - mergina piktai dėbtelėjo į mane ir nusuko akis į lentynas. Buvau išvargęs po bemiegės nakties ir visiškai neturėjau jėgų kažkur tąsytis, todėl meldžiau visų Dievų, kad galėčiau greičiau dingti nuo merginos.

-Žinai, man atrodo, kad aš tau neįdomi. Tu jau kokį mėnesį elgiesi kaip nesavąs.

-Aš vakar negalėjau užmigti, todėl esu pervargęs. Tiks šita? - parodžiau pirštu į ilgą, juodą suknelę. Miso dėbtelėjo į suknelę, tarsi norėtų žvilgsniu ją sudeginti, o paskui atsuko tą patį žvilgsnį į mane.